Esu pasirašęs ne vieną šūsnį sutarčių, kuriose kadaise buvo toks punktas „Force majeure“. Tai aplinkybės, nepriklausančios nuo sutarties sudarytojų valios bei galios (teisės aktuose – atsakomybę šalinančios aplinkybės). Pvz., mirtis, karas, gamtinės katastrofos, ateivių invazija ir pan. Force majeure – didelė jėga, turbūt prancūziškai, ir, regis, visas civilizuotas pasaulis susitarė, ką tas punktas sutartyje reiškia, ir mat jį bala, kad prancūziškai. Ale mes – ne, nutarėm pakeisti į nuosavą „nenugalimą jėgą“. Radom sesę „programišiui“. Mums mūsiškiau skamba, kai žodis atūkia iš gilios senovės iš tamsiųjų girių, iš stabmeldžių laikų, iš kosminio chaoso gelmių, kai jis turi pelkių skonio ir kvapo, kai persmelkia mus praeities bei būto nebūto mistika ir paslaptinga, pagonių dievų valdoma, nenugalima jėga...

Žinia, noras keisti, nepaisant mistinių jėgų, vis tiek yra progreso variklis, kad ir „Rimiikimaximos“ prekės, šokinėjančios nuo vienos lentynos į kitą, skatinančios pirkimo pardavimo prog­resą, apskritai kažkokį progresą. Kitus tas nesiliaujantis kaleidoskopas erzina, bet kiti ir yra kiti, su tokiais komunizmo nepastatysi – jau įrodyta. Ir apskritai reikia statyti, kas įmanoma statyti, tverti, kas įmanoma tverti, kurti, kas įmanoma kurti, mūsų tikslas – sukurti klestinčią visuomenę.

Ir vis tiek nuo „programišiaus“ man alergija, nuo „nenugalimos jėgos“ šiaušiasi plaukai, bet jei dėl klestinčios visuomenės, tai ką padarysi.

Tačiau po kurio laiko, įsibėgėję viską keisti, prie to mentališkai pripratę, gal galėtumbim pakeisti ir „nenugalimą jėgą“? Kadaise, kol dar ariau mokslo arimus, mano vyresnysis kolega (jis buvo aspirantas, o aš – laborantas), atsakomybę šalinančioms aplinkybėms mus ištikus, kai įbrisdavom į neišbrendamus, nuo mūsų valios ir galios nepriklausančius mokslo brūzgynus, žodžiu, nei pirmyn, nei atgal, kartodavo rusišką priežodį „ničego nepapišeš“. Laisvai verčiant, priežodis atitiktų mūsų garsiuosius „yra, kaip yra“ arba „nieko nepadarysi“. Bet kolega į lietuvių kalbą versdavo tik pirmą priežodžio pusę, o antrą išsakydavo originalo kalba. Kadangi švelniai, vos vos šveplavo, išeidavo „nieko nepapiši, nieko nepapiši“. Tai yra absoliutus fors mažoras, nenugalima jėga, pertrauka, pasimatysime rytoj.

Tik iš tikrųjų aš čia ne apie „prog­ramišių“, „mėnulio apstą“ ir panašias smulkmenas, o apskritai apie nenugalimas jėgas, juodais debesimis susitvenkusias Tėvynės padangėje. Seniai seniai mokiausi anglų kalbos, o ne taip seniai, naivumo priepuolio pagautas, klausiau Egidijaus, kas gi tas garsusis „know how“? Labai nustebau – paprasčiausias, ką ir pats žinojau, „žinau kaip“. Maniau, tai galbūt stebuklingas planas, ypatingas projektas, kai žinai, kaip kažką „Stepas po Stepo“ padaryti, ko niekas kitas nežino, nemoka, negali. Ne. Tai vis dėlto ne „žinau kaip“, o tik išrinktiesiems, klanui, nomenklatūrai žinomas slaptažodis, arba, dar tiksliau, burtažodis, kurį pasakęs gali valdyti valstybę – gali tapti, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministru, kalbos priežiūros komisaru arba... sinoptiku. Jais, beje, labiausiai ir tikiu, jie tikrai profesionalai ir tikrai žino „how“. O apie sveikatos apsaugą papasakosiu trumpą istoriją...

Žmogų sutrenkė ne pats smarkiausias insultas ir neurologijos klinikoje jis buvo išgelbėtas. Bet ne visai, nes tuo pačiu metu jam trūko smulki kraujagyslė pūslėj, todėl dalis šlapimo, įvedus su urologų pagalba kateterį, imta šalinti pro šoną į maišą. Neurologai padarė viską, ką galėjo, ir išrašė žmogų namo. Dabar jis turėtų su savo maišu kreiptis į šeimos gydytoją, kad šis siųstų jį pas urologus, o tieji įrašytų jį į kelių mėnesių ilgumo eilę stacionariniam gydymui urologijos klinikoje. Neurologijos ir Urologijos klinikos tame pačiame Didžiųjų klinikų komplekse. Žmogus, sukūręs tokią gydymo sistemą, būtinai kažin kada yra prasitaręs „know how“, bet pats jos net mintyse nebuvo išbandęs. O derėtų.

Čia tik pavyzdys, ko vertas „know how“ burtažodis. Tie, kas imasi valdyti sveikatos, darbo ir socialinę apsaugą, švietimą, gynybą bei puolimą, ekonomiką, valstybę ir kultūrą, turėtų žinoti, kokius padarinius sukels jau pirmas įgyvendintas jų projekto žingsnis ir ką daryti tada, ir ką daryti po to, ir taip toliau, ir taip toliau, kol visi mes gyvensim ilgai bei laimingai, o ne taip kaip chunveibinai – išnaikinai žvirblius ir manai, jog tai ir yra „know how“. Vėliau paaiškėja, kad gelbstint pasėlius pirmas žingsnis buvo neteisingas ir tuos žvirblius tenka importuoti iš užsienio. Paukščiai kultūrai (plačiąja prasme) reikalingi. Poetai reikalingi. Ubagai. Juokdariai. Svarbu balansas. Reikalingi ir ministrai bei kalbininkai, tik tegul jie tikrai žino „how“ žengti ne tik pirmą žingsnį, bet ir kokie bus to žingsnio padariniai, kas bus po to pirmo žingsnio, o kas po antro ir po to, ir po to, ir taip toliau iki pat klestinčios visuomenės.

Tai tiek apie „force majeure’ą“.