Garaže dažnai taip atsitinka – ieškai vieno dalyko ir randi kitą. Šį kartą netikėtu radiniu tapo keli 2004 m. muzikiniai žurnalai: kaip nauji, visi aptraukti nepraplėšta plastiko plėvele ir su kompaktinėmis plokštelėmis viduje. Šiek tiek nustebau, ko tais 2004-aisiais nepasidomėjau muzikos naujienomis, bet po akimirkos prisiminiau – žurnalas buvo dvisavaitinis, ir aš gana greitai pavargau nuo informacijos kiekio.

 

Liudo Parulskio nuotr.

 

Leidinio struktūra buvo kapitalistiškai nekalta – į CD leidėjai sudėdavo kelias dešimtis jiems atsiųstų naujų dainų. Tai nebuvo išbaigtos dainos, tik gana dosnūs, pusantros minutės trukmės fragmentai, kur tilpdavo ir uždainis, ir priedainis, ir dar šiek tiek. Už dainų fragmentus mokėti nereikėjo (gal net muzikantai patys už sklaidą pamokėdavo leidiniui). Žurnale taip pat buvo aprašomi atlikėjai, kartu pateikiama plokštelėje esančios dainos recenzija. Štai šitaip jie sugebėdavo kas dvi savaites išleisti po neploną numerį.

Žurnalus įmečiau į automobilį, vienintelę namų ūkio vietą, kur dar galima perklausyti kompaktinių plokštelių. Šalia paprasto pagrojimo numačiau ir papildomą garso archeologijos funkciją. Nes kas gali būti įdomiau nei ketvirčio amžiaus senumo nežinomų grupių įrašų klausymas? Na, daug kas gali būti įdomiau, todėl kelionei Vilnius–Klaipėda prie garso archeologijos pridėjau antropologinę pramogą, o visas komplektas galiausiai virto žaidimu be nugalėtojo, tokiu muzikiniu „Dungeons & Dragons“.

Kadangi nevairuoju, tapau žaidimo Meistru. Iš pradžių žurnale surasdavau grupės aprašymą su dainos fragmento recenzija. Perskaitęs tekstą balsu įjungdavau dainą, kartu paleisdamas ir dainų atpažinimo programėlę „Shazam“. Šiame etape vairuojanti žaidėja, įvertinusi išklausytos muzikos kokybę ir galimą, sprendžiant iš senovinio aprašymo, grupės gyvavimo potencialą, spėdavo, kiek kartų dainos buvo ieškota programėlėje. Po spėjimo aš panaršydavau internete ir papasakodavau, kas vyko muzikantų gyvenime nuo 2004 iki 2026 m. Antropologinis ir statistinis dainos apdorojimas užtrukdavo maždaug dešimt minučių, tad vienos kompaktinės plokštelės užteko ir kelionei atgal.

Baigęs žaisti suvedžiau statistinius duomenis ir sukonspektavau gautas pamokas. Labai nustebau, kad programėlės pavadinimo kilmė yra ne užkeikimas „Sezamai, atsiverk!“ (na, atverk muzikos paslaptis ir panašiai), o kitas komiksinis užkeikimas „Šazam!“, paauglį Bilį Betsoną paverčiantis superherojumi Kapitonu Marvelu. Manau, kad mano pavadinimo versija yra logiškesnė. Taip pat paaiškėjo, kad per ketvirtį amžiaus iš plokštelėje įrašytų 38 grupių ir dainininkų žvaigždės statusą išsaugojo tik anuomet žvaigžde jau tapęs Tomas Waitsas. Kitų likimas toks: dalis atlikėjų mirė, dalis išnyko be pėdsakų, o kitos grupės (iš tų 38) tiesiog išsiskirstė. Bet jų nariai vis dar gyvi, šen bei ten pagroja ir padainuoja, leidžia albumus, veda gitaros pamokas feisbuke. Jų kūryba kaip buvo, taip ir liko nelabai populiari, bet savo nišas turi. Didžiausią statistinį įspūdį padarė šazaminimo rezultatai. Išskyrus T. Waitso „How’s It Gonna End“ (14 456 šazamai), kitų dainų ieškojimo vidurkis yra 300, arba maždaug 14 vienos dainos paieškojimų per metus. Mažiausiai kartų, po du (iš jų vienas mano paties), ieškotos keturios dainos. 

Šiame kontekste reikia prisiminti, kad „Shazam“ veikimas priklauso nuo trijų būtinų aplinkybių. Pirma, reikia vietos, kur skamba neidentifikuojama muzika (prekybcentris, sporto klubas, kino teatras su žavia melodija filmo viduryje, tinklinė kavinė). Antra, reikia žmogaus (didžėjaus?), parenkančio toje vietoje skambančią muziką. Ir trečia – reikia tos vietos lankytojo, kuriam staiga nepaprastai patinka jam nežinoma daina iš didžėjaus repertuaro. Kaip tai atrodo tikrame gyvenime? Pavyzdžiui, visas keturias dainas, kurių ieškota mažiausiai po du kartus, 2004 m. sukūrė ir pagrojo keturios progresyviojo roko grupės iš JAV. Rezultatas nestebina – manau, kad progresyviojo roko klausosi tik šio žanro muzikantai ar žmonės, norintys (kada nors) groti progresyvųjį roką. Žodžiu, nišinis šitas žanras. Ir staiga sprogsta skonio ir lemties sutapimų bomba! Degalinėje šalia milžiniškų kukurūzų laukų (aš taip matau) nuobodžiaujantis degalų pardavėjas garsiai klausosi savo mėgstamos muzikos (tarp jos yra ir progresyviojo roko grupė). Į degalinę įsuka automobilis. Jo vairuotojas išgirsta puikią dainą, skubiai traukia telefoną, jungia programėlę, randa dainos pavadinimą ir akimirksniu padidina jos šazaminimo statistiką nuo nulio iki vieneto. 

Puiki optimistinio ir empatiško teiginio „Kiekviena daina atras savo klausytoją“ iliustracija.