Evgenios Levin nuotrauka

 

Kaip manote, ar reikėtų Vilniuje statyti paminklą Antanui Smetonai, pirmajam Lietuvos Respublikos prezidentui ir pirmajam prasimušusiam į antrąją kadenciją perversmo keliu? Panašų klausimą neseniai uždavė LRT užsakymu atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa. Atsakymai, bent manęs, nenustebino: 40 proc. Lietuvos gyventojų šiai idėjai pritaria, 38 – nepritaria, o 22 aiškios pozicijos neturi (arba jiems tiesiog vis vien).

Suprantama, kodėl dabar LRT kilo toks klausimas. Mat jau antras mėnuo viešumoje apie tai diskutuojama. Galbūt ne itin intensyviai, bet gana karštai. Dėl to atrodo, kad dar vieno paminklo statybos stabtels, o gal ir visai sustos. Dabar ne taip svarbu, gerai tai ar blogai – apie šitai ginčytis galima iki užkimimo. Abi pusės turi argumentų, kuriuos žeria kartais itin emocingai.

Bet man įdomiausia kitkas: o kodėl tas ginčas kilo būtent dabar? Manote, kad tai kvailas klausimas? Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė, kad statys pamink­lą, ta proga ir kilo! Neskubėkite. Pirmą kartą savivaldybė tokius ketinimus skelbė dar 2020-aisiais. Tų metų liepą paskelbtą konkursą paminklui sukurti spalį laimėjo Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas, Indrė Rakauskaitė, pasiūlę Gedimino prospekte, prie 13 namo (kur savivaldybė buvo numačiusi paminklui vietą), pastatyti lyg ir atverstą knygą, lyg ir atviruką su tarpukarinio Tautos vado atvaizdu. Ir niekam tas paminklas tada nerūpėjo. Jei gerai pamenu, keli ekspertai paniurnėjo apie meninę vertę, o suinteresuotos institucijos konkurso rezultatus anuliavo, nes dėl paminklo nebuvo atsiklausta vilniečių nuomonės. Gal dėl to niekas ir nereiškė nepasitenkinimo? Negi dabar triukšmas kilo, nes kažkas paklausė piliečių nuomonės? O gal tuomet, pačiame pandemijos įkarštyje, ne paminklai piliečiams rūpėjo?

Protestai dėl paminklo A. Smetonai primena dar vieną protestą, turbūt visų Lietuvos pilietinių-visuomeninių protestų protėvį, dabar, kaip ir pridera, nugrimzdusį užmarštin. Pamenate, kadaise, prieš beveik 20 metų, buvo tokia „Pro-testo laboratorija“ ir iš jos kilęs judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“? Jie apskritai protestavo prieš viešųjų erdvių naikinimą ir konkrečiai ginčijo kino teatro „Lietuva“ privatizaciją.

Kad kino teatrą uždarys, visi, kam reikia ir nereikia, žinojo vos ne nuo XXI a. pradžios (pvz., tuomet VU studijavęs K. K.). Ir, žinoma, visiškai niekam neskaudėjo. O tada 2005 m. sugrįžo iš užsienio... ne A. Smetona, bet menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai ir nebenaudojamoje kino teatro dalyje, buvusiose kasose, įsteigė „laboratoriją“, anot jų pačių, „galimoms ir negalimoms protesto formoms tyrinėti, archyvuoti ir projektuoti“. Ten rinkosi kuo margiausi žmonės, kuriems, pasirodo, tiek konkrečiai „Lietuvos“ kino teatras, tiek apskritai viešosios erdvės iš tikrųjų baisiausiai rūpėjo. Čia buvo menininkų ir meno studentų, filosofų ir kultūros entuziastų, įvairiausių aktyvistų ir pasyvistų. Laboratorija siūlė plačią meno ir pramogų programą: nuo parodų ir koncertų iki maisto gaminimo vakarėlių. Protestas čia pasirodė esąs žaidimas, poilsis ir šventė. Paskui buvo ir ne tokių malonių epizodų. Protesto objektai perėjo į kontrpuolimą, prasidėjo bylos teismuose ir kitokie nemalonumai. Galiausiai, viskas baigėsi MO muziejumi, o laboratorijos dokumentaciją N. ir G. Urbonai panaudojo kituose meniniuose projektuose. Sakytum, kuo ne laiminga pabaiga?

Bet grįžkime į pradžią: visgi atrodo, kad jei nebūtų N. ir G. Urbonų, viešųjų erdvių entuziastai būtų ir toliau sau smagiai leidę laiką privačiose erdvėse. Kaip ir paminklo A. Smetonai priešininkai būtų ramiai domėjęsi kitais dalykais (kaip nutiko 2020 m.). Bet ne, kažkas pirmas pradėjo (jei neklystu, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas, o dabar VDU profesorius Dainius Žalimas) ir tada paaiškėjo, kad demokratijos draugai ir paminklų autokratams priešininkai sudaro daugiau nei trečdalį Lietuvos gyventojų. Vis dėlto ryškesnis protestas šįkart vargiai vyks, veikiausiai niekas nestatys palapinių miestelio prieš Vilniaus senąjį teatrą, nerengs viešų diskusijų ir filmų peržiūrų, ką jau kalbėti apie maisto gaminimo vakarėlius. Kokie pradininkai, toks ir protestas. Antra vertus, paminklų statymo Vilniuje tendencijos irgi leidžia veikti neveikimu...

P. S. O atviruko pavidalo paminklą A. Smetonai vasario gale pasistatė Palanga.

Kęstas Kirtiklis – filosofas, dėsto VU Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose, domisi medijų, komunikacijos ir humanitarinių mokslų filosofinėmis problemomis.