Kęstas Kirtiklis. Medžiai

Kęstas Kirtiklis.  Medžiai
Evgenios Levin nuotrauka

 

Nusistebėjimas

 

Aną mėnesį dalyvavau projektinių pasiūlymų svarstyme. Tai toks renginys, kuriame pristatomi numatomi statiniai ar perstatiniai. Mažai kas į tokius susirenka. Gal rengėjai pasistengia, kad informacijos nebūtų per daug, o gal potencialūs interesantai neturi tokiems svarstymams sveikatos. Užtat paskui, kai jau prasideda suprojektuoti darbai, būna verksmo ir dantų griežimo: kodėl su visuomene „neišdiskutuota“ (kaip mėgsta sakyti vienas pasibaigusio galiojimo politikas). Nors šis svarstymas, kaip dabar priimta, vyko internetu ir jame galėjai dalyvauti nepakildamas nuo sofos, klausytojų antplūdžio vis tiek nebuvo. O svarstoma buvo apie Vilniaus baroką, tiksliau, apie pastatą, kuriam, kaip paaiškėjo, gal nieko blogo nenutiks. Ir gerai! Nes mūsuose su baroku dažniausiai prasti reikalai – tai kokiais Misionierių šiltnamiais, tai paprasčiausiom dėžutėm jį apstatyti grasina. Betgi barokas – vienas iš geriausių mūsų kultūrinių nutikimų, epocha, kai, sako istorikai, buvome paviję Europą! Bent jau šiame renginyje projektuotojai ir savininkų atstovai žadėjo baroką saugoti – ir formą, ir turinį, ir net dvasią. Gurkšnojau sau arbatą ant sofos ir džiaugiaus.

Tačiau atėjus klausimų ir atsakymų laikui paaiškėjo, kad su tuo savo baroku esu beviltiškai naivus. Visuomenei svarbu visai kas kita. Jai rūpi MEDŽIAI! Klausimai liejosi vienas po kito: kiek iškirsite, kodėl planuose nepažymėta, kuriuos iškirsite, kiek dendrologinių tyrimų atlikote prieš planuodami kirsti? Kalbėtojai bandė kažin ką aiškinti apie pažeistus pamatus, maždaug medžiai baroką gadina. Bet niekas negirdi, neklauso. Kirsite medžius! Vaje! O barokas? Barakai tas jūsų barokas. Medžių GULAG’o barakai.

Apskritai ima atrodyti, kad mūsų miestai virsta kovos dėl medžių arena, kad visos įmanomos institucijos – merijos, ministerijos, seniūnijos ir seniūnaitijos – nieko taip nenori, kaip iškirsti medžius ir viską iškloti trinkelėmis. Gausybė visuomenininkų savo ruožtu pasiryžę padaryti bet ką, net išmušti visus bebrus, kaip kadaise juokaudavome, kad tik išsaugotų kiekvieną medį. Šiedvi pusės paradoksaliai viena kitos egzistavimą palaiko abipuse neapykanta ir į jokius kompromisus, aišku, nesileidžia. Man nesunku įsivaizduoti kokį atsakingą darbuotoją, imantį rytinį kavos puodelį ir pašaipiai internete pasižiūrintį, ar jau parašyta, kad toje gatvėje, kurioje vakar pradėta „tvarkyti želdynus“ vyksta medžių genocidas? (Jis, beje, guglo paieškos žiniomis, vyksta visoje Lietuvoje.) Lygiai taip pat įsivaizduoju sąmoningo piliečio pandeminio pasivaikščiojimo trajektoriją krypstant būtent ten, kur benzopjūklai galbūt skina kelią trinkelizacijai.

Kaip medžiai tapo pamatine urbanistikos problema, aš, atvirai kalbant, nelabai suprantu. Galbūt meilė medžiams sietina su nūdieniu ekologiniu sąmoningumu (ar mada – pasirinkite pagal skonį)? Bet abejoju, juk medžių genocidui neprilygsta niekas: nei (ne)tušti narvai, nei nelegalios gyvūnų veisyklos, net klimato kaita. Sakysite, pastarasis dalykas tai jau tikrai su medžiais susijęs? Ogi nebūtinai. Daugybė medžių sergėtojų, nepailstančių apie juos kalbėti laiku ir ne laiku, visiškai nemato reikalo svarstyti apie pasaulinę klimato krizę ar plastiko salas Ramiajame vandenyne. Netgi atvirkščiai, jiems veikiau visiškai normalu vieną dieną socialiniuose tinkluose ironizuoti apie Gretą Thunberg ar tas naivutes megaičiukes, kurios rūpinasi šuniukais, o kitą dieną šauktis dangaus keršto Šimašiui (arab. Shayāṭīn), nes ir vėl kaži ką nupjovė. Mano echokameroje rūpestis medžiais ir gyvūnais beveik nepriekaištingai pasiskirsto pagal amžiaus grupes, ir nieko negaliu padaryti, vis prisimenu: „Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas.“ Klasika?

Tai kaipgi medžiai virto pagrindine urbanistine problema? Gal išties kaip tas skerdžius ir liepa? Toks medžio ir žmogaus ryšys – vienas kitam teikia užuovėją, energiją, paunksnę? Jei negyvena vienas, nebegyvena ir kitas? O gal pasaulio medžio – pamatinės kosminės struktūros – idėja vis išlenda iš pasąmonės užkaborių? Bet gal per giliai kapstau, gal čia tiesiog ilgesys laikų, kai viskas buvo kažkaip geriau, kai gatvėse sklandė tuopų pūkai ir niekam nebuvo alergijos, kai kiemuose klegėdavo ir po medžius karstydavosi vaikai?

Blogiausia, kad nė vienas iš šių paaiškinimų manęs iki galo neįtikina. Visi? Nežinau. Bet beveik galiu lažintis, kad dabar, kai rašau, ar dabar, kai jūs skaitote, kažkas pjauna medį, o kažkas tą pjovėją rūsčiai keikia.

Draugai