Eugenijus Ališanka. Apie laimingus sutapimus ir orus

Eugenijus Ališanka. Prarasto pavasario beieškant
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

„Kur kita kelionė?“ – klausia bičiulis, su kuriuo nesimatėme krūvą metų. Tarsi būtų savaime suprantama, kad manęs laukia kita kelionė. Kad manęs kažkur kažkas laukia. Tamsaus kambarėlio spintoje šalia skeletų guli krepšys, jis kaip barometras puikiai nujaučia artėjančius pokyčius. Deja, pastaraisiais metais vis labiau primena dulkių siurblio maišelį, vis rečiau yra ištraukiamas į dienos šviesą. Galvoju: tikriausiai pats kaltas, kad bičiuliai klausinėja ne apie mano egzistencines kančias ar kūrybines abstinencijas, o apie tas trumpalaikes įlaužas laike ir erdvėje. Nieko nepadarysi, anot klasiko, toks jau susikūrė įvaizdis. Kita vertus, jis mane visai tenkina, nes lietuviams pašnekėti apie keliones – kaip ang­lams apie orą. Tad nieko keisto – vis mažiau keliaudamas, vis dažniau galvoju ir kalbu apie orą. Išties šaltos lapkričio naktys išstūmė mane iš sodybos, sugriaudamos gyvenimo ritmą, niekaip neištirpstantis sniegas gimdo nerimastingas mintis apie šąlančią Ukrainą, o kur dar tie basi migrantai pasienyje su Baltarusija ar karščiausias futbolo čempionatas žiemos prieangyje, – orai, be jokios abejonės, tampa jau ne tik popietės arbatėlių tema. Ir vargu, ar kam apsivers liežuvis pasakyti: „Nepainiokime orų su politika.“

Pastaruoju metu traukiu krepšį iš tamsaus kambarėlio retai ir ne itin noriai. Gal per pandemijas atšipo įgūdžiai, gal amžius rodo špygas, gal kalti nesmagūs prisiminimai, susiję su keliomis paskutinėmis kelionėmis, – vėluojantys lėktuvai ir traukiniai, nesibaigiantis kaukių karnavalas (kaip sakė vienas senų laikų personažas, „čia ne Rio de Žaneiras“, pridurčiau – ir ne Venecija), vėjo jėgainės greičiu besisukantys taksistų skaitikliai naktiniame Vilniuje ir panaši velniava. Taip ir mąstau svetimais žodžiais: „Koks velnias neša mane į tą galerą?“ O sugrįžęs kaip popiežius bučiuoju gimtąją žemę. Tiksliau, iškart lekiu į savo dvarą.

Su tokiomis nuotaikomis prieš porą savaičių skridau į Boną. Ne pasivaikščioti Reino pakrantėmis ar po miesto centrą, prieš Kalėdas virtusį didžiuliu Kalvarijų turgumi, net ne aplankyti namo, kuriame gimė Beethovenas, nors visa tai be didelio džiaugsmo ir padariau. Pasidėjau varnelę. Vokietijos prezidento Franko Walterio Steinmeierio iniciatyva Bonoje įvyko diskusija „Europa kryžkelėje: išgirsti vienas kitą“. Į ją buvo pakviesti 9 rašytojai iš įvairių Europos šalių, tarp jų ir niurzglys, rašantis šias eilutes. Renginys vyko prezidento antrojoje rezidencijoje (pirmoji, kaip žinia, yra Berlyne), XIX amžiaus viloje, iškilmingoje aplinkoje, su vardine (nes valgiaraštyje buvo įrašytas ir patiekalų autorius) vakariene ir pietumis, aplinkui sukinėjantis gausiam patarnautojų ir apsaugininkų ratui, – švelniai tariant, nekasdieniškoje, rašytojui neįprastoje aplinkoje. Bet ne visada verta apie turinį spręsti iš pakuotės. Renginys nė iš tolo nepriminė viešųjų ryšių akcijos, jame nedalyvavo nė vienas žurnalistas, iš esmės diskusija vyko už uždarų durų. Slaptas Europos reikalų aptarimas su rašytojais, taip sakant. Labiausiai nustebino pats prezidentas ir jo politinis virsmas iš realpolitik šalininko į realistą, įvykęs per šiuos karo mėnesius. Jis su didžiausiu susidomėjimu klausėsi rašytojų kalbų, be perstojo kažką užsirašinėjo, komentavo ir dėstė savo įžvalgas.

Apie ką šnekėjomės ir ką naujo galėjo išgirsti 30 metų patirtį turintis politikas? Apie daug ką. Apie pastangas rasti bendrą kalbą vis labiau radikalėjančiame pasaulyje, apie skirtingas Rytų ir Vakarų istorines patirtis, lemiančias vienokius ar kitokius sprendimus, apie migraciją ir skirtingus požiūrius į migrantus (pabėgėlius), apie autoritarizmo tendencijas demokratijos lopšyje, Europoje, apie elitą ir „runkelius“, apie tai, kiek prie Europos kūrimo gali prisidėti kūrėjai. Štai islandų rašytojas Sjónas pasiūlė literatūrą kaip raktą visoms durims atrakinti: anot jo, reikia gerokai labiau remti literatūrą, nes būtent romanas yra didžiojo Europos pasakojimo pagrindas. Literatūra išgelbės pasaulį? Kodėl ne? Tik iš pradžių reikia laimėti karą. Dėl to niekam nekilo abejonių. O per paskutinę vakarienę, sužinoję apie Chersono išvadavimą, visi pakėlėme taures. Jau be prezidento, bet, esu tikras, taurę jis pakėlė bent mintyse.

Na taip, dar fotografavomės, kaipgi be to. Vilos terasoje, prie selebričių sienelės – Reino.

O kaip orai? Tiesą sakant, buvo puikūs. Priešingai nei kelionė namo. Regioninis traukinys vėlavo, vis praleidinėjo greituosius, į lėktuvą spėjau tik dėl laimingų sutapimų (dar vienas greitasis būtų apvertęs vakarą aukštyn kojomis). Bet, gerai pagalvojus, toks yra visas mano gyvenimas, – kur dabar būčiau, jeigu ne laimingi sutapimai?


Eugenijus Ališanka – poetas, vertėjas, eseistas.