Kęstutis Šapoka. Piliečiu būti privalai

Darius Vaičekauskas, vienas „MeKuSos“ lyderių, savo projektą „Dekonstrukcijos“ išsklaidė po Vilnių. Tiesa, Jono Meko vizualiųjų menų centras tapo laikinąja projekto būstine, nes jame vyko atidarymo akcija, kurioje menininkas pjaustė lapus iš „Lietuvos fotografijos“ almanacho ir smulkino juos dokumentų naikinimo aparatu. Patį projektą Vaičekauskas laiko artimu street artui, kadangi (ne)kūriniai (menininko dekoliažų kopijos) priklijuoti ant apleistų stendų, tarpuvartėse ir pan. Jono Meko vizualiųjų menų centre taip pat priklijuota viena dekoliažo kopija. Tai – ir visa „ekspozicija“. Tiesa, kitoje patalpoje liko šiukšlių dėžė su puslapių liekanomis. Tačiau Meko centre kiekvienas norintysis gali sužinoti kitų dekoliažų koordinates. Jas įvedus į „Google“ žemėlapius, parodoma vieta mieste.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aš irgi paskyriau vieną popietę dekoliažams susirasti. Beje, tikėjausi, jog bus užgriebti ir Vilniaus blokiniai miegamieji rajonai. Jau iš anksto džiūgavau, kad gausim progą pasibastyti po mūsų (mano ir žmonos Benignos) gimtinę – Viršuliškes, Koralus, Žirmūnus... pratęsim mūsų dar 2009 m. pradėtą projektą „Išvykos į mikrorajonus“. Tačiau Vaičekauskas nusprendė apsiriboti centru. Tai truputėlį nuliūdino, nes psichologiškai centras vis tiek dub­liuojasi su galerijų erdve... Taigi reikia maltis beveik tose pačiose vietose. Nebent susidarytume maršrutus, kad nereikėtų prasilenkti nė su viena galerija. Bet tada galerijos vis tiek dalyvauja kaip neiginys, nes noriu jų išvengti...

Vaičekauskas pasakojo, jog dekoliažų išklijavimui sugaišo apie 8 valandas. Pristatydamas projektą menininkas minėjo pagarbą 10 dešimtmečio menininkams, spjovusiems į galerijas ir išėjusiems į viešąsias erdves, solidarizavosi su Klaipėdoje šėliojusiais „Doooooris“. Minėjo 10 dešimtmečio pabaigoje VDA bendrabučio rūsyje kartu su Juozu Laiviu sukūręs galeriją „Padvalas“ ir eksponavęs studentų kūrybą. Atsimenu, studijų metais sugalvodavo ir kitokių akcijų, balansuojančių ant parodijos ribos – dar neišgarsėjusių kolegų studentų prašydavo padovanoti kokį nors tapybos etiudą. Esu ir aš – pasijutęs įvertintas – padovanojęs savąjį. Kaip nustebau po kelių dienų išvydęs jį kartu su kitų kolegų šedevrais gana pigiai parduodamą Kaziuko mugėje.

Stebint prasmingą „Lietuvos fotografijos“ almanacho naikinimą, piršosi mintys, kad toliau galimi du projekto genezės keliai. Pirmas – naikinti ne po kelis almanachus, o bandyti surinkti, sakykime, visą kokių nors metų (kad ir tik ką išleistų) almanacho tiražą ir jį sunaikinti. Arba supirkinėti mūsų fotografijos klasikų originalias fotografijas ir jas naikinti. Kitaip sakant, tapti meno sanitaru. Projektas būtų dar kryptingesnis ir įgautų papildomos jėgos, tačiau abu variantai susiję su idealizmu, vadinasi, pasiaukojimu ir išlaidomis. Vaičekauskas, ko gero, mąsto pragmatiškiau.

Jo kūrinių išėjau ieškoti iškart po švenčių, sausio 2 d. − pirmadienį – pradžioje pasirinkęs tik tuos, kurie išklijuoti pakeliui iš darbo. Buvo jau sutemę. Pirmiausia radau dekoliažą prie Goštauto ir Jakšto gatvių kampo. Tada patraukiau palei Nerį, Baltojo tilto link. Einant tiltu prasidėjo snygis, šlapdriba. Vidury tilto, ant stendo radau kitą dekoliažą. Puiku. Tada pamaniau, jog čia pat ir VCUP’as, o už jo dar vienas kūrinys. Patraukiau universalinės link, tada pasukau prie „Vilniaus“ viešbučio, kurio koordinates buvau radęs „Google“ žemėlapiuose. Ten teko paklaidžioti, nes tiksliai nežinojau vietos. Apsukau kelis ratus, pasitrainiojau palei automobilių aikštelę, pasiekiau netgi Konstitucijos prospektą. Tada grįžau atgalios. Galų gale nusprendžiau patik­rinti kitą – tamsiausią – automobilių stovėjimo aikštelės pusę. Iš tikrųjų per purvus nuklampojau prie mūrinės sienos su užrašu „Vilnius [is] full of space“ ir tenai radau priklijuotą vieną dekoliažą. Patenkintas, nors per snygį ir šlapdribą, patraukiau atgal. Beprasmis klaidžiojimas itin prastu oru, tačiau jausmas toks, tarsi būčiau nuveikęs šį tą prasminga.

Kitą dieną per pietų pertrauką ėjau nuo „Gedimino 9“ į Tilto gatvę ir pakeliui radau prie centrinio pašto priklijuotus du Vaičekausko kūrinius. Tiesa, vienas jau buvo pusiau nuplėštas, tačiau kitas – sveikas.

Užklupę šalčiai savaitei sustabdė orientacinį meną, tačiau jiems atslūgus vėl atsirado noro paklaidžioti po miestą. Kiti kūriniai buvo išdėstyti Užupyje, Liepkalnio rajone, todėl jų jau reikėjo specialiai ieškoti. Visus rasti pritrūko kantrybės, tačiau, reikia pripažinti, klaidžioti gimtajame mieste pagal kieno nors kito pateiktas koordinates – įdomus užsiėmimas.

Dekonstrukcijos planas

Kadangi jau kalbame apie projektą miesto viešosiose erdvėse, sunku ištverti nepasakius kelių gerų žodžių ir kitiems viešiesiems projektams. Sakykime, Lukiškių aikštės ir paminklo J. Basanavičiui projektams. Pasižiūrėjus į visuomenei pateiktas „menines idėjas“, apima, švelniai tariant, keistas, netgi liguistai pakilus, o gal pakiliai liguistas jausmas. Visi konceptualistai ir neokonceptua­listai turėtų slėptis. Sakyčiau, puikūs absurdo ir juodojo humoro pavyzdžiai. Šių „projektų“ estetika − originalus žaislinių transformerių, kompiuterinių žaidimų, fantasy, kalinių meno ir verslo dovanų-suvenyrų idėjų pasaulio mišinys. Vilniaus meras, nušviesdamas visus aplinkui savo kerinčia šypsena, taria: „Turime iš ko rinktis!“

Beje, desertas dar apie kitką... o gal ir apie tą patį. Pastaruoju metu įvairiuose susibūrimuose gyvai diskutuota apie Kultūros tarybos (šitos pasakų ir stebuk­lų institucijos) įdomius finansavimo rezultatus. Nes ką tik buvo paskelbti finansavimo rezultatai tarpdiscip­lininio meno ir cirko sritims.

Simboliška ir dėsninga tai, jog KT finansavimo lentelės reitingų viršuje puikuojasi 53 tūkst. Eur suma, skirta Lietuvos dailės muziejui, t. y. Nacionalinei dailės galerijai, kad įsigytų kažkokio Deimanto Narkevičiaus naujų kūrinių. Ant­roje vietoje – ŠMC su kuklesne bendra suma. Tačiau dailės (sic!) srityje tas pats Šiuolaikinio meno (sic!) centras gavo pinigėlių dar net penkiems projektams ir sudėjus visus pinigus pralenkė netgi mūsų klasikų klasiką su jo naujausiais kūriniais. Kaip sakė vienas geras draugas: „Juk daugiausia pinigų skiriama tam, kas Lietuvos mene ir kultūroje yra geriausia!“

Pašnekesys apie finansavimą užsimezgė ir per Vaičekausko projekto atidarymą, kadangi, kaip suprantu, daug kam kilo įvairių klausimų apie Kultūros tarybos ekspertų kriterijus reitinguojant projektus. Čia vienas pašnekesio dalyvių puikiai viską visiems išaiškino apgindamas Kultūros tarybą: „Ko čia nesuprasti? Jeigu projektas geras, jam rašomas aukštas balas. Jeigu projektas prastas, jam rašomas žemas balas. O balus juk rašo ekspertai, ne šiaip žmonės iš gatvės!“ Ir klausimų kaipmat neliko. Visi susigėdę, kad abejojo ekspertais, išsiskirstė po galerijos kampus...

Nors 100 proc. vertinimo skalėje mūsų klasiko kūrinių įsigijimo „projektas“ vis dėlto įvertintas tik 82 naudingumo balais. Vadinasi, dar ne viskas gerai. Yra kur tobulėti. Įdomu būtų sužinoti projekto (ar Narkevičiaus kūrybos?) trūkumėlius, atėmusius net 18 balų... Gal per mažai pinigų paprašyta? Juk jeigu projektas nesurinko viso 100 balų, ar tikrai kūriniai verti Nacionalinės galerijos, mūsų dailės šventovės, erdvių?

Tačiau vykime šalin pesimizmą! Sveikindamas naujus paminklų ir aikščių sutvarkymo projektus, Kultūros tarybą su vaisingais darbo rezultatais, Šiuolaikinio meno centrą, pasiaukojančiai dirbantį dėl mūsų šiuolaikinio meno, šedevrais pagaliau praturtėsiančią Nacionalinę galeriją ir ypač nusipelniusį liaudies dailininką, mūsų amžinąjį Klasiką, linkėdamas visiems kūrybinio įkvėpimo ir dar didesnės tolimesnės sėkmės pabaigoje norėčiau pacituoti: „Tęsiu ir savąją leninianą. (...) Mėgstu šią temą, ieškau naujų, netrafaretiškų jos išraiškos variantų (...). Reikia jausti progresyvias žmonijos, istorijos raidos idėjas, jomis tikėti ir jas meno kalba propaguoti. (...) TSKP CK Generalinis Sekretorius drg. L. Brežnevas Partijos XXVI suvažiavime kalbėjo: „Neginčijami kūrybinių darbuotojų laimėjimai kuriant ryškius mūsų amžininkų paveikslus. Jie jaudina žmones, sukelia ginčus, verčia susimąstyti apie dabartį ir ateitį. Partija sveikina geriausiems kūriniams būdingą pilietinį patosą, nesitaikstymą su trūkumais, aktyvų meno dalyvavimą sprendžiant tas problemas, kuriomis gyvena mūsų visuomenė.“ (...) Suvažiavimo metu man teko kalbėtis su daugeliu įvairių profesijų žmonių – darbininkais, kolūkiečiais. Buvo malonu jausti jų pagarbą ir meilę kultūros darbuotojams. Savo ruožtu mes turime padėti materialinių vertybių kūrėjams dar labiau turtinti savo dvasinį pasaulį, džiuginti juos aukšto idėjinio ir meninio lygio darbais.“*

* „Piliečiu būti privalai. TSKP XXVI suvažiavimo delegatas, LTRS dailininkų sąjungos valdybos primininko pavaduotojas, LTSR liaudies dailininkas, profesorius Konstantinas Bogdanas atsako į „Kultūros barų“ klausimus“, Kultūros barai, 1981, Nr. 4, p. 2–4.

Draugai