Gotlandas – antra pagal dydį Baltijos jūros sala. Prie jo prijungta ir nedidelė Faro salelė, kurioje didžiąją gyvenimo dalį praleido Ingmaras Bergmanas. Gotlando pusiasalyje – Nersholmene – Andrejus Tarkovskis sukūrė paskutinį savo filmą „Aukojimas“...

Apie Baltijos rašytojų ir vertėjų centrą sunku pasakyti ką nors nauja, ko dar nepasakė rašytojas Rimantas Kmita puikiu eilėraščiu „Laiškai iš Visbio“ apie ten nuvažiavusius lietuvių kūrėjus persekiojančias ir jungiančias jausenas. Smagiausia buvo rasti kitų autorių iš Lietuvos knygų su palinkėjimais ir parašais šio centro sielai Lenai Pasternak ir kitiems čia dirbantiems bei gyvenantiems. Vienoje knygoje radau sulankstytus popieriaus lapus, o juose Kerry’o Shawno Keyso eilėraščius, atspausdintus 2001-aisiais. Tikri artefaktai! Arba man niekur nematytą Tomo S. Butkaus chapbooką, taip pat pasirašytą ir su palinkėjimais padovanotą cent­rui.

Reta vietų, kur gali būti intravertas ir niekam neužkliūti. Dar kartą supratau, kad visiškai nemoku ilsėtis ir nieko neveikdamas vis tiek save baudžiu, kad reikia kažką daryti. Baudimo ratas, kai kartais reikia tiesiog būti, nes Baltijos rašytojų centro namai tam ir skirti. Būti kaip būnasi. Visą lakpritį praleidau tiesiog sau. Dalį laiko kambaryje, dalį vaikštinėdamas akmenuotomis gatvelėmis, parsivežiau šiek tiek minčių apie šią keistą salą ir laike sustingusius miesto artefaktus.

Pro mano kambario langą matėsi bažnyčios bokštai, kurie varpų skambesiu nuolat apie save primindavo. Pirmosiomis dienomis vaikštinėdamas supratau, kad čia gali vykti kokio nors skandinaviško detektyvo istorija. Tamsūs praėjimai, žemi senovinių pastatų langai ir uostas pilnas laivų, kuriais galima pasprukti.

Lapkritį Visbis tykus, turistų mažai, temsta apie 15 valandą. Vienintelis didesnis šurmulys – „Got­land Pride“ festivalis, jo metu ant katedros bokšto plevėsavo vaivorykštinė vėliava. Tokia pati kybojo ir bažnyčioje. Nieko baisaus Gotlando salai nei jos gyventojams nenutiko. Bet miestas jau pasiruošęs žiemai ir kalėdiniam laikotarpiui. Ima dygti kalėdinės dekoracijos. Turėdamas laisvo laiko daugiau, nei reikia, pasidomėjau Gotlando istorija.

Saloje daugybė puikiai išsilaikiusio viduramžių kultūros paveldo. Taip nutiko, nes vikingų viešpatavimo laikotarpiu čia priskaičiuojama buvus apie 40 uostų ir prekybos centrų. Sala iš esmės buvo nepriklausomas ir galingas traukos centras, mezgęs ryšius su įvairiausiais pasaulio prekeiviais. Maždaug pusė visų Švedijos vikingiško laikotarpio sidabrinių monetų rasta Gotlande. XI a. viduryje saloje pastatytos 92 bažnyčios. Dalies jų griuvėsius galima aplankyti ir šiandien. Sustiprėjus žemyninėms valstybėms Gotlandas ilgą laiką keliavo iš rankų į rankas, kol galiausiai XVII a. viduryje atiteko švedams. Visbis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Kiek­vieną vasarą saloje vyksta viduramžių savaitė, tuomet čia susirenka tūkstančiai turistų ir entuziastų.

Vienas įdomiausių Gotlando objektų – Faro sala. Čia milijonus metų į uolas ir akmenis virto kadaise gyva buvusi jūrų pasaulio gyvybė. Atrodo, sala iš tiesų sustingusi amžinoje laukimo būsenoje. Pirmą kartą I. Bergmanas čia atvyko filmuoti „Kaip veidrodyje“ ir galiausiai pasiliko visam gyvenimui. Sala atšiauri, dominuoja pilki atspalviai – tarsi iš nespalvoto filmo ar fotografijos. Begalinė tyla ir virš galvų pakibusi milžiniška erdvė. Labai bergmaniškas vaizdas. Tarsi žiūrėtum nesuvestus būsimo filmo kadrus. Regis, jis ir buvo salos dalis. Tiesiog grįžo namo ir niekada nebeišvyko. Dabar jo poilsio vietą žymi kuklus akmuo ir kelios žvakės. Jokios pompastikos.

Vis dėlto lengva susikurti klaidingą vaizdinį, kad tokioje atšiaurioje saloje jis privalėjo gyventi vienas, vaikštinėti šaltomis pakrantėmis kaip didžiausias atsiskyrėlis, gyventi mažoje trobelėje ir būti rimties neatsikratantis menininkas. Iš tiesų buvo kitaip. I. Bergmanas čia nugyveno 40 metų. Turėjo 7 namus, studiją ir gyveno audringą gyvenimą, kuris šiais laikais greičiausiai būtų visiškai nepateisinamas. Turėjo 9 vaikus, vedęs buvo 5 kartus. Taip pat turėjo daugybę meilužių ir nebuvo vienas šilčiausių salos gyventojų.

Galbūt, net tik dėl paties I. Bergmano, bet ir dėl Faro tylos ir ramybės A. Tarkovskis būtent čia norėjo filmuoti savo paskutinį filmą „Aukojimas“. Deja, švedai jo neįsileido, tad filmavimą teko perkelti į Nersholmeno pusiasalį. Pavydu, kai kažkas randa savo vietą ir su ja susitapatina taip, jog nebeįmanoma jos įsivaizduoti kitaip. I. Bergmanas ir yra Faro sala ir A. Tarkovskis tai puikiai suprato.