Gintarės Dzedulionės nuotrauka

 

Per anatomijos paskaitas čiupinėjome žmogaus kaulus, tyrinėjome vidaus organus. Formalino tirpale išmirkyti nuo nikotino dervų pajuodę plaučiai, anomalijų turintys embrionai ir kūdikiai. Sudžiūvę ar irstantys kūnai, sausgyslės, raumenys ir juos tyrinėjantys studentai. Buvome jauni ir kasdien liudydami mirtį išties apie ją negalvojome. Negalvojome ir apie orumą – turiu nuotrauką, kurioje su bičiuliais pozuojame rankose laikydami žmogaus smegenis. Nuo anatomijos paskaitų praėjo daugiau nei 15 metų. Žiūrėdama į šią fotografiją galvoju, kokie buvome jauni, ambicingi. Nesaugojome tų anoniminių kaulų ir smegenų garbės ir nesvarstėme, kad kada nors patys atsidursime ant prozektoriumo stalo. Krūva dūlančių išnarų. Viskas, kas lieka, – užkonservuotos smegenys, su kuriomis fotografuosis jau kiti paiki studentai?

Ar galime jaustis orūs turėdami kūnus, kurie genda, gleivėjasi, perdžia? Artima bičiulė pasakojo sužinojusi, kad ją gimdydama mama apsišiko. Fiziologinis reiškinys, nieko neįprasta – nei pirma, nei paskutinė. Tačiau kaip išlikti oriai, jei apsišiki gimdydama? Ar orumas priklauso nuo mūsų kūnų duotybių, nuo kvapų ir nešvaros – panagėse, pažastyse, makštyse, varpose ir išangėse? Man dažnai atrodo, kad viešosiose vietose, rimtuose susitikimuose, studijose ir darbuose esame sudarę paktą – bendraujame ir elgiamės, tarsi neturėtume kūno, tarsi mums nesmirdėtų iš burnos, tarsi 3 dienas nebūtume viduriavę ir vėmę po noro viruso arba šiandien nebūtų pirmoji mėnesinių diena. Elgiamės taip, lyg turėtume kūną, kuris nepaneigia orumo. Nutylime apie išskyrų kūną, išdaviką kūną, dvokiantį kūną.

Ar tai labiau proto, emocinė, dvasinė kategorija? Galvoju ir apie šalia esančių žmonių reakciją jautriais ir nepatogiais momentais. Pavyzdyje apie mamą tai galėtų būti rami, nesureikšminanti gydytojų komandos reakcija. Sunkiau išlikti oriam, kai patiri smurtą – taip pat ir psichologinį ar medicininį. O čia peršasi labai stiprus (nors tokiuose tekstuose trivialumu dvelkiantis) pavyzdys – žmonės, kuriuos mėginta nužmoginti. Seselė, liepianti nežviegti, sprogstantys sviediniai, nutrauktos galūnės, gyvuliniai vagonai, tuštinimasis kampe stovinčiame kibire, iš alkio tinstantys kūnai, parazitai gultuose, rūbuose, plaukuose, tarpukojuose. O kartu gimtis, lagerio dainos, spektak­liai, už pažastų parvilktas sužeistas draugas, aiškus situacijos suvokimas. Prisimenu Abrahamo Maslow poreikių piramidę. Įprastai nepatenkinęs bazinių poreikių žmogus negalvoja apie aukštesniuosius – meilės ir priklausymo, savirealizacijos. Ir vis dėlto egzistuoja vienas man be galo gražus reiškinys – poreikių persidengimas. Kai alkanas tremtinys gieda miškui, kai lenktynininkas nepaiso miego stokos, kai dailininkas pamiršta pavalgyti tapydamas. O gal kultūra irgi yra bazinis poreikis, išlikimo žymuo? „Dievų miškas“ ir „Žmogus ieško prasmės“. Balio Sruogos groteskas ir Viktoro Franklio praktinė prasmės poetika. Orumas vienur ir kitur iš dalies spjaunantis į fiziologiją, į utėles ir blakes, į klibančius nuo skorbuto dantis.

Neseniai perskaičiau distopinį Agustinos Bazterricos romaną „Mes, gyvuliai“, jo siužetas šiurpiai primena Jaroslavo Melniko „Mašą, arba Postfašizmą“. Abi knygos kalba apie gyvūno ir žmogaus skirtį. Kas yra tikrieji gyvuliai? Ar orumas galėtų būti skiriamasis Homo sapiens bruožas? Ar orūs gali būti tik žmonės?

Su vyru žiūrime ne itin intelektualų serialą „Vaikštantys numirėliai“. Kraujas liejasi laisvai, žarnos virsta dar laisviau, negyvėliai, išgyvenimo strategijos, skirtingos stovyklos ir praktikos. Žmonės, kurie prisitaiko, kurie patys virsta zombiais dar būdami gyvi. Žmonės, kurie stengiasi bet kokiomis priemonėmis išsaugoti savąjį orumą. Ir dar vienas pavyzdys iš kino – filmas „Kaulai ir visa kita“. Porelė jaunų kanibalų, žmogaus mėsos alkis. Instinktas, poreikis, gyvulio pradas ir žmogus. Ką reikštų orumas jiems? Slopinti save ir nuolat jausti tuštumą krūtinėje? Nieko nepaisyti ir leisti kerotis savo prigimčiai? Nusižudyti? Gydytis griežto režimo psichiatrijos ligoninėje, nusigraužti savo pačių rankas, kaip padarė personažės Maren motina?

Fiziologija kartais regisi kaip dvasios išdavystė, jaučiu, kad orumas – tai ir mūsų reakcija į kūniškuosius nesusipratimus, ir pasirinkimas, ir poreikių persidengimas, kūnui alkstant, o dvasiai maitinant gerąjį vilką. Šiandien dėkoju bevardžiams prozektoriumo kūnams, nors nepasirinkau medikės kelio. Dėkoju už tai, kad galiu apmąstyti gautas patirtis, svarstyti orumo klausimą ir rašyti šį tekstą. Nuotrauka, kurioje laikau žmogaus smegenis, vis dar mano albume. Kada nors parodysiu ją savo vaikui ir mes drauge dar kartą svarstysime orumo klausimą. Man regis, tai vienas tų klausimų, kurie aktualūs tol, kol kvėpuoji šios žemės oru.

Lina Buividavičiūtė VU Kauno fakultete baigė lietuvių filologijos ir reklamos bakalaurą, lietuvių literatūros magistrantūrą, poetė, literatūros kritikė.