Paraleliniai pasauliai

– Atsiprašau, bet jūs sėdite mano vietoje, – tariu prie lango lėktuve patogiai įsitaisiusiam vidutinio amžiaus baltaodžiam vyrui.

Jis nenoriai nukulniuoja prie gretimos sėdynių eilės, iš kurios pakyla jauna indė ir, užleisdama savo vietą keleiviui, atsisėda šalia manęs.

– Tiesiog nenorėjau sėdėti šalia vy­ro, –­ pasiteisina ir nusišypso.

Jauna, tikriausiai nė 20 metų neturinti gražuolė kukliai sėdėjo prisidengusi galvą rožine skarele ir skaitė Koraną iš mobiliojo telefono sekdama tekstą dešinės rankos pirštu, apvainikuotu vestuviniu aukso žiedu. Visa dešinė plaštaka buvo išmarginta ornamentais, išpaišytais chna dažais.

Tiesą sakant, kartu su kelionės drauge daugiau ir nekreipėme dėmesio į kaimynę per skrydį iš Omano į Egiptą. Visas 5 valandas indė buvo labai maloni, tik sunkiai nustygo savo vietoje. Galiausiai pajudinusi draugės petį, ji paklausė:

– Gal turite kramtomos gumos?

Gumos mes neturėjome, tačiau, pasirodo, šito džiaugsmo turėjo ji pati ir netrukus jau visos trys mankštinome žandikaulius, besivaduodamos nuo ausis užgulusio slėgio.

– Nemačiau savo vyro jau keturis mėnesius – lankiau mamą Mumbajuje. Beje, aš – Marija. Ir tai pirmas kartas, kai keliauju viena pati.

Vos lėktuvui nusileidus, Marija jau stovėjo užsidėjusi kuprinę ant pečių ir bandė paduoti mūsų daiktus. Dažniausiai iš lėktuvo mes išlipame paskutinės, bet, matydamos merginos nerimą, sutarėme susitikti prie išėjimo, kad kartu pereitume pasienio kontrolės punktą, ir pasistengėme anksčiau įsibrauti į bend­rą išlipančiųjų srautą.

– Kur susipažinai su savo vyru? – klausiu Marijos, kulniuodama šalia jos Kairo oro uoste.

– Mes susipažinome dar prieš santuoką. Mūsų santuoka yra iš meilės.

Prisimenu Delyje aplankytas indiškas vestuves, kurių sutuoktiniai susipažino prieš pat santuoką. Indijoje net ir dabar įprasta, kad gyvenimo partnerį gali parinkti tėvai. Kas kitas, jeigu ne jie žino, kas geriausia jų vaikui? Kartais tai žino ir pažinčių agentūros, pagal astrologijos, socialinio statuso ir materialinės padėties anketas surandančios tinkamiausias poras. Tačiau Marija su vyru susipažino Mumbajuje ir persikėlė gyventi į Kairą. Per šiuos kelerius metus, pragyventus sostinėj, ji šiek tiek pramoko kalbą, tačiau gatvėje ir parduotuvėje vis dar bando susišnekėti gestų kalba. Tai nėra leng­va, bet Marija nepraranda ūpo ir vis dar plačiai šypsosi, kalbėdama apie santuoką ir chaotišką Kairą.

– Koks tavo adresas? – klausiu kartu su mergina pildydama vizos anketą.

– Nežinau.

– O rajonas?

– A, rajoną atsimenu, – apsidžiaugia.

– Gerai, rašome rajono pavadinimą.

Praeiname pasų kontrolės punktą. Marija tyliai stovi prie patikros punkto langelio, o aš ginčijuosi su pasieniečiu, kad iš mano paso nuotraukos žvelgianti mergina ir aš esame tas pats asmuo.

– Ačiū, aš daug išmokau, – padėkoja atsisveikindama Marija.

Marija lieka laukti savo vyro, o mes įlipame į taksi ir riedame Kairo gatvėmis. Mąstau apie Mariją ir bandau suvesti „galus“. Krikščioniškas vardas (gal tiesiog neteisingai išgirdome?), Korano skaitymas, indiški piešiniai ant rankos ir visą pasaulį apimantis kuklumas. Įdomu, ką Marija pasakytų apie moterų emancipaciją ir ką emancipuotos moterys pasakytų apie visišką priklausomybę nuo savo vyro, kai net nežinai savo gyvenamosios vietos adreso?

Smalsiai žiūriu pro taksi automobilio langą. Nors mažai, bet ir Kaire yra vairuojančių moterų. Kai kurios jų sėdi prie vairo visiškai uždengtais veidais.

– Įdomu, ar jos ką nors mato?

– Taip, pasaulį pro šydą, – atsako draugė.

Stebiu ant tilto virš Nilo musulmones, mobiliaisiais telefonais darančias asmenukes. Per ypač siaurą burkos plyšį sunkiai išvysi jų akis. Bet jos, žiūrėdamos į nuotraukas, žinos, kuri yra kuri. Bandau pamatyti pasaulį pro šių moterų veidus dengiantį šydą. Gerai, jeigu šis šydas buvo uždėtas su meile. Kol kas akivaizdu viena – pasaulis per didelis, kad tilptų į kelias eilutes, skirtas vizai.