Šeštojo dešimtmečio Neapolis. Purvinos gatvės. Keiksmai dialektu. Muštynės: tarp kiemo bernų, tarp skirtingų kvartalų bernų, vyrai muša savo vaikus, moterys muša savo vaikus, vyrai muša savo moteris. Pinigai. Labiausiai – jų trūkumas. Draugystė. Toks yra Elenos Ferrante pasaulis keturių dalių „Neapolio sagoje“, kuri prasideda garsiąja knyga „Mano geniali draugė“ ir tęsiasi taip lėtai, tikroviškai, detaliai ir kompleksiškai, kad nori nenori pagalvoji – įkvėptas pačios autorės gyvenimo. 

 

                                                     Remigijaus Paulausko nuotr.

 

Rašau šį tekstą perskaičiusi dvi knygas iš keturių: laukiu, kol pirmadienį atsidarys „Eureka“, kur jau guli mano užsisakyta trečioji. Kol kas liudijau, kaip dvi mergaitės, aplink kurių draugystę sukasi pasakojimas, užauga į jaunas moteris: viena ištekėjusi šešiolikos, nebaigusi mokyklos, vestuvių naktį išprievartauta savo vyro, mušama ir žeminama, kita – įsikibusi į mokslus kaip vienintelio išsigelbėjimo, vienintelio slenksčio tarp emocinio, finansinio ir dvasinio skurdo ir to kitokio pasaulio, kurį visomis juslėmis nujaučia egzistuojant. Abi apdovanotos aštriu protu, talentu pastebėti, smalsumu pažinti. Abi protingesnės už bet kurį, nesvarbu kokio amžiaus, vyrą savo kvartale. Abi to nesupranta. Skaitydama smurto persmelktus puslapius, atminties ir vaizduotės keliais šmirinėdama po Neapolį galvoju viena – kiek mes, moterys, nutolusios nuo šio Neapolio kvartalo septyniais dešimtmečiais ir dviem su puse tūkstančių kilometrų, skiriamės nuo šių dviejų merginų ir kitų jas supančių moterų?

Mąstau apie savo kraujo moteris. Viena porą dešimtmečių kentėjo fizinį ir emocinį smurtą, ilgai nesuvokė, kad gali gyventi geriau. Sirgo depresija, galvojo apie dalyką, kurį baisu paminėti. Augino dukrą, visada davė jai daugiau nei sau. Vyras neatvažiavo, kai tą dukrą gimdė, buvo viena – iš baimės paprašė slaugytojos palaikyti ranką. Kita niekada nesėda prie stalo tol, kol viskas nesuruošta vyrui, mojančiam tai šen, tai ten, manančiam, kad viską žino geriau. Kartais prie stalo visai neprisėda. Klausosi jo prorusiškų paistalų. 

Vaikystėje dažnai klausydavau savo moterų, besikalbančių su savo moterimis: draugėmis, kolegėmis, pažįstamomis. Per valandų valandas, praleistas svečiuose ar sustojus pasikalbėti gatvėje, savo vaikiškoje galvelėje piešiau moters gyvenimo žemėlapį. Aha – alkoholis ir smurtas eina koja kojon, moteris tokius dalykus kenčia, kenčia ir neištikimybę, kartais pati būna neištikima, nes jaučia, kad nori būti labiau vertinama ir geidžiama, bet tas noras pasireiškia tik kažkur gyvenimo paraštėse, susižvalgymuose ar trumpuose susitikimuose su kitais vyrais, o ne per esminius sprendimus. Aha – moterys vienos augina vaikus, vienos moka vyrų skolas, vienos eina darytis abortų. Žinoma, tokie moters gyvenimo žemėlapiai mano galvoje nusipiešė ne per mėnesį ir ne per metus, jie ryškėjo lėtai, kažkur tarp vis nugirstamų šnabždesių. Visgi buvo ir ryškiau, greičiau, stipriau žemėlapį piešusių momentų – toks vienas geras piešėjas yra skausmas. Pavyzdžiui, skausmas dėl to, kad mano moteris tranko žodžiais ar kumščiais, kad jas tildo ir visada verčia jaustis, tarsi būtų mažesnės. 

Gal kas stebėtųsi, kodėl mano moterys su savo moterimis prie manęs šnekėdavo apie gyvenimo sunkybę. Mano teorija tokia: viena vertus, šitokia realybė perpildo gyvenimo indą; smurtas ir skausmas tam inde užima tiek vietos, kad viskas ima nesuvaldomai lietis per kraštus, ir tada turbūt neišeina šnibždėtis tyliau, ypač kalbantis su savo moterimis. Kita vertus, visą gyvenimą tikėjusios, kad nėra pakankamos (pakankamai protingos, pakankamai gražios, pakankamai suprantančios), mano moterys turbūt galvojo, kad mažytė pypliukė nėra pakankamai sumani tokiame amžiuje suprasti, kas vyksta suaugusiųjų gyvenime. Ir pagaliau svarbiausia – aš buvau neišvengiamai, neginčijamai, nenumaldomai ruošiama tokiam pačiam gyvenimui. Mano galvoje besikuriantys moters gyvenimo žemėlapiai buvo mano ateities žemėlapiai. 

Visgi kažkas įskilo laike, kažkas pasislinko, pakito. Augau, suaugau ir dažnai stebėjausi skirtumais tarp to galvoje atsiradusio žemėlapio ir savo gyvenimo. Ėmusi rimtai įsimylėti pastebėjau, kad įsimyliu gerus žmones. Pajutusi nesaugumą ar nepagarbą santykyje – bet kokiame santykyje, – atsitraukdavau. Ėmiau lukštenti savo seksualumą be gėdos. Dažnai sulaukdavau kritikos dėl savo rašymo, bet vis tiek rašiau, kad ir drebančia rankele. Kažkas vystėsi kitaip. 

Tai kaip nutiko, kad moters gyvenimo žemėlapis vis dėlto netapo mano ateities žemėlapiu? Nepriklausomos Lietuvos kartų kaita, erasmusai, mokslai, knygos, žmonės? Dievas atkirpo man netikėtai daug drąsos DNR? O gal tas žemėlapis dar pasivys ir gyvenimas pradės dėliotis pagal jį? 

Tuos žemėlapius vis dar puikiai pažįstu ir atpažįstu, nešiojuosi gerą radarą, leidžiantį pajusti, kada moterys be pagrindo, iš išmokimo ir įpročio, jaučiasi mažesnės nei vyrai. Kad ir va – neseniai dalyvaudama renginyje, kuriame susirinko savivaldos atstovai iš įvairių Lietuvos regionų, pastebėjau, kaip moterys, sugebėjimais ir pareigomis dažnai niekuo nesiskiriančios nuo vyrų, leidžia vyrams už jas kalbėti, kikena pavadintos „merginomis“ ir kantriai jiems aiškina, ką šie praleido skrolindami. O štai užvakar „Akropolyje“ išgirdau jauną vaikiną, sakantį savo merginai: „Eik tu bl*t na*ui tų savo šūdų pirkti.“ Paskui juos abu sutikusi „Drogo“ kasoje pamačiau, kad tie „šūdai“ buvo higieniniai paketai. 

Tokiomis akimirkomis pagalvoju, kad smurtas prieš moteris skirtingomis išraiškomis vis dar vyksta aplink mus kiekvieną dieną, mažindamos metafizinį atstumą tarp skausmo persmelkto rašytojos Neapolio ir mūsų. Net nekalbu apie smurto artimoje aplinkoje statistiką Lietuvoje ar faktą, kad nė vienu centimetru neartėjame prie Stambulo konvencijos ratifikavimo. O svarbiausia visgi yra tai, kad įpratimas prie tokio smurto nuolat virsta reiškiniu, kurį taip aštriai sugebėjo perteikti E. Ferrante – moterų nesuvokimą, kad jos nėra menkesnės, kad turi teisę nekentėti ir netylėti, turi teisę gyventi geriau. 

Tuoj imsiuos trečios ir ketvirtos serijos knygų, tada pamatysiu, ar E. Ferrante moterys vėlesniuose gyvenimo etapuose sugebės suprasti, kokios ypatingos yra. Tuoj imsiuos toliau gyventi ir pamatysiu, ar mano moterys vėlesniuose gyvenimo tarpsniuose sugebės suprasti, kokios ypatingos yra.