Remigijaus Paulausko nuotrauka

  

„Mylėkit, bet nesimylėkit“, – šiais žodžiais kiekvieną pamoką, kurioje bent šiek tiek kalbėta apie meilę, vyresnėse klasėse baigdavo mano tikybos mokytoja. Ir mes mylėjom. Ir mylėjomės.

Kalbėsiu apie savo paauglystę Visagine prieš 10 metų, kai buvau 13-os. Tyla apie seksą mokykloj kurtino. Neturėjom nė vienos normalios lytinio švietimo pamokos, beveik niekas atvirai nešnekėjo nei apie seksą, nei apie masturbaciją, nei apie lytinę orientaciją, visiškai niekas – apie lytiniu keliu plintančias ligas ar seksualinį priekabiavimą. Spragas pildėm kiekvienas savaip – daugiausia, turbūt, mokydavomės iš klaidų (tikybos mokytoja vis pasakodavo apie keliasdešimt per metus mokyklinio amžiaus visaginietėms atliekamų abortų).

Kartą eidama iš mokyklos pėsčiųjų perėjoje prasilenkiau su oranžiniais darbininkų kostiumais vilkinčiais vyrais. Turbūt taisė kelią šalia mokyklos. Vienas jų praeidamas pliaukštelėjo man per užpakalį ir nuėjo neatsisukdamas. Jo neatsisukimas, nusigręžimas, lyg nieko nebūtų nutikę, sumišimo many paliko daugiau nei šleikštulio. Galvoje vis sukdama ir sukdama šį atsitikimą, bandžiau suprasti – čia tipo bajeris? Gal jis juokėsi? Atsakymo į tai, kaip turėčiau jaustis, tuomet kažkodėl norėjau ieškoti jame, o ne savy. Nenuostabu – nė karto savo artimoje aplinkoje negirdėjau apie panašius nutikimus. Nors tąkart iki galo nesupratau, kas įvyko, išsiugdžiau keistą įprotį – kaskart minioje eidama pro vyrus nevalingai ranka užsidengdavau užpakalį.

Kai Lietuvoje prasidėjo „Me Too“ judėjimas, kai pasirodė tokie serialai kaip „Sex Education“ ir knygos kaip Emily Nagoski „Come as You Are“, jau buvau beveik suaugusi. Seksualumas su savo džiaugsmais ir sunkumais tik tada man ir pradėjo vertis kaip kokia knyga. Kaip įdomiausia, didžiulį kiekį gyvybės, stiprybės ir savęs pažinimo dovanojanti nesibaigianti knyga. Mano aplinkoje atsirado atvirai, laisvai ir džiaugsmingai apie seksą kalbančių žmonių, pati ėmiau skaityti, klausyti, žiūrėti ir kitaip vartoti pozityviu požiūriu į seksą „intoksikuotos“ kultūros produktus.

 

Serialo „Sex Education“ kadras. „Netflix“ nuotrauka

 

Pirmą kartą peržiūrėjusi „Sex Education“ jausmiškai įsiminiau palengvėjimą, kad pagaliau atsirado paauglius pasiekiantis serialas, kuriame seksualinis švietimas nėra lygus abstinencijos brukimui. Žiūrėdama jį antrą kartą labiausiai įsiminiau vieną konkretų momentą. Vienoje serijoje mokytoja kelioms tarpusavyje nesutariančioms merginoms liepė rasti jas visas vienijantį dalyką. Po ilgų valandų, kai jau atrodė, kad mokinės nebeatras nieko, kas jas jungtų, kiekviena jų ėmė pasakoti apie kada nors gyvenime patirtą žodinį ar fizinį seksualinį priekabiavimą. Galiausiai tas jas vienijantis dalykas, kurį merginos įvardijo savo mokytojai, buvo „non-consensual penises“ (liet. peniai be sutikimo). Peniai, kurių matyti ar jausti nenori, rankos, kurių prisilietimų nenori, žodžiai, kurie įstringa visam gyvenimui, ir t. t. Vis mąstau, kaip būčiau jautusis dėl nutikimo perėjoje, jei paprasčiausiai būčiau mačiusi „Sex Education“.

Kultūra neturėtų būti pirminis lytinio švietimo šaltinis. Bet ji ateina į pagalbą tada, kai pirminis lytinio švietimo šaltinis yra žodžiai „mylėkit, bet nesimylėkit“.

Kas nors skaitydamas galėtų pasakyti, kad visiškai nesvarbu, kokia lytinio švietimo (ar savišvietos) situacija Lietuvoje buvo prieš dešimt metų – dabar yra kitaip. Visgi žiūrint į tai, kokias reakcijas sukėlė praėjusiais metais pristatyta Gyvenimo įgūdžių programa, neatrodo, kad požiūris šiuo klausimu keistųsi sparčiai. Remiantis naująja programa, vaikus siekiama mokyti „savo prigimtinio lytinio tapatumo suvokimo, atsakingo lytinio elgesio, reiškiančio gebėjimą valingai ir motyvuotai pasirinkti sau ir kitam asmeniui saugiausią (fizine ir psichine prasme) lytinį elgesį, apimantį pagarbą sau ir kitam asmeniui, rizikingo lytinio elgesio pasekmių suvokimą.“ Praleidusiems dalies visuomenės pasibaisėjimą šiuo projektu galiu pasakyti, kad tarp menamų projekto tikslų atsirado LGBTQ+ propaganda, mokymas masturbuotis ar oralinio sekso mokymai. Girdėdama šį naratyvą, viduj juokiausi. Net jei tai būtų tiesa – ar žinios apie saugų oralinį seksą tikrai yra dalykas, nuo kurio turėtume saugoti paauglius?

Skirtingai nei Sandra Bernotaitė, kaip mūsų atsilikimą nuo Vakarų matau ne tai, kad „nesame atskyrę vaikystės nuo suaugusiųjų laiko“, o tai, kad vis dar rašome tekstus, kuriuose seksą vadiname priklausomybe, erotiką – dirgikliu, sekso scenas knygose ir filmuose siejame su nesaugumo jausmu, o lytinę brandą – su „pasirengimu kurti šeimą“. Neneigiu teisės taip jaustis ir taip manyti, bet nesutinku su tokio požiūrio primetimu platesnei visuomenei.

Addictionhelp.com, kur apžvelgiami didesni ir mažesni priklausomybės nuo sekso tyrimai, teigiama, kad tokią priklausomybę turi tarp 3 ir 6 procentų JAV gyventojų. Taigi pasigendu pagrindų, kuriais S. Bernotaitė seksą vadina „viena iš stipriausių priklausomybių“. Seksas – ne heroinas. Seksas yra natūralus reiškinys, daugelio gyvenimo dalis. Žinoma, pirmiausia seksas yra pasirinkimas, sprendimas, kurį žmogus turėtų daryti informuotas ir gavęs kito sutikimą (jei mylimasi su kitu ar kitais). Galima sakyti, kad idealiu atveju kiekvienas turėtume būti seksualiai raštingi – kad džiaugtumės seksu be ligų, fizinio ir emocinio skausmo ar rizikos pastoti tada, kai to nenorime.

Kalbėdama apie seksą kaip pasirinkimą noriu sugriauti Bernotaitės su(si)kurtą iliuziją, kad paaugliai nesimyli, kad paaugliai yra ar turėtų būti atskirti nuo „suaugusiųjų pasauliui“ priklausančio sekso. Šįkart nesileisiu į diskusijas, kada prarandama „nekaltybė“ (nepritariu manymui, kad vaginalinė lytinė sueitis reiškia pirmą seksualinį patyrimą, juo labiau kad taip manydami negalime kalbėti apie neheteroseksualių žmonių seksualinį gyvenimą), bet, remiantis 2024 m. duomenimis, vidutinis „nekaltybės praradimo“ amžius pasaulyje yra 17,3 metų, o Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje – 16. Didelė dalis paauglių mylisi, ir tai reiškia, kad informavimas apie seksą turi prasidėti anksti.

Taigi, gerai, kad šalyje, kurioje mokytojai (o kartais ir tėvai ar rašytojai) apie seksą tyli, netyli kultūra. Nenoriu ir negaliu sakyti, kad visos kultūros priemonės vaikus šiuo klausimu šviečia tobulai. Noriu pasakyti, kad pozityvų ir natūralų kalbėjimą apie seksą, seksualumą ir malonumą kultūros lauke matau kaip didžiulį pliusą. Tai – svarbi pastanga, kad mūsų kūnuose atsirastų daugiau kūno ir mažiau gėdos. Kad išlaisvintume per šitiek šimtmečių „dorovingai“ užspaustą savo seksualumą ir netoleruotume ar nepasimestume, kai prie mūsų priekabiauja, kad nesirgtume lytiškai plintančiomis ligomis ir kad savo seksualumą priimtume kaip visavertę savo dalį, kuria jis tikrai yra. Ir net anksčiau, nei suaugę.

 

Šis tekstas yra atsakas į 10 numeryje pasirodžiusį Sandros Bernotaitės tekstą „Kultūros kūno detoksas“, jį rasite čia.