Stebėdama mieste ramiai linguojantį troleibusą su boružės taškučiais ir užrašu, kuris pirmiausia turėtų priminti vaikystę, svarstau, kas atsitiko, kad šiandien į galvą iškart ateina suaugusiųjų žaidimai. Tiksliau, niekaip nesuaugančių pilnamečių kūniškas nepasitenkinimas.

 

 Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Tada dar klausimas: kada prie tokių reklamų pasirodys juosta su perspėjimu, kad seksas yra viena iš stipriausių priklausomybių? Trečias klausimas: ar mūsų visuomenė supranta, ką reiškia šio stipraus stimulo įvedimas į jauno žmogaus gyvenimą? Dėl alkoholio, tabako, lošimų, narkotikų jau aišku. Dabar šitai.
Ar susimąstė apie priklausomybes lietuvių rašytojų grupė, pasirašiusi po reikalavimu nesaugoti nepilnamečių nuo žalingo žiniasklaidos poveikio? Ne paslaptis, kad kuriantieji vaikams stovi kultūros nuošalėje, ir tie, kurie rašo tik vaikams, nėra laikomi „tikrais rašytojais“. Nepastebėjau, kad būtent vaikų literatūros ekspertai būtų susirūpinę saugojimu nuo žalingo poveikio, nors būtent ši grupė galėtų autoritetingai patarti.
Tiesą sakant, dar prieš dešimtmetį galėjai pastebėti tendenciją: vaikų ir jaunų suaugusiųjų (12–18 metų) kategorijoms priskiriama literatūra nelietė seksualumo tematikos. Galbūt tai buvo vienas iš kriterijų, kodėl tokią literatūrą pamėgo ir vyresni skaitytojai. Tarp pastarųjų, prisipažinsiu, jau kurį laiką buvau ir aš. Nusprendusi atlikti eksperimentą ir detoksikuoti savo kultūros vartojimą ėmiau pastebėti, kad seksualumo ir kitų priklausomybių išnaudojimo kūriniuose apstu. Būtent išnaudojimo, nes tema itin dažnai pasitelkiama nemotyvuotai – ji užtikrina publikos susidomėjimą, sukrutindama stiprius „žemuosius“ instinktus. Kitaip sakant, jei abejoji, ar tavo auditorija įsitraukė, mestelk sultingą sceną ir visi suklus. Tačiau erotika niekada nesukelia jausmų – ji ne jaudina, o dirgina. Buvo įdomu atrasti, kas dirginančiais elementais maskuojama (nieko naujo – diletantizmas), kada jie pasitelkiami, kaip išdidžiai juos pristato skandaliukų ieškantys autoriai, kaip puikiai jie įvertinami kritikų.
Taigi detoksikuoju savo kultūros vartojimą: metu knygą priėjusi pornografinį puslapį, neinu į šokio ar teatro spektaklį, kurio afišoje pusnuogiai aktoriai, stabdau filmą prasidėjus erotinei scenai, jeigu tokia priemonė nemotyvuota. Pirmą kartą tai atsitiko žiūrint apie muminukų „mamą“, rašytoją ir menininkę Tove Jansson – gaila, kad filmas ne apie jos kūrybą, bet apie jos seksualumą. Nepamenu, ar jis turėjo amžiaus cenzą, bet nuo tol ėmiau domėtis ženklinimu ir žiūrėti tik filmus jauniesiems nei N-14. Kurį laiką jaučiausi saugi. Kaip nustebau, kad vienas filmas su šia žyme žiūrovui pasiūlė gausiai seksualizuotą turinį apie vyro ir moters nuotykius su daugybe partnerių. Nebuvo nuogybės, bet buvo svaigalų, paleistuvystės, nešvankybių. Supratau, ir N-14 manęs neišgelbės, teks laikytis N-4.
Esu jau didelė, susitvarkysiu. Tačiau kokie motyvai gali pateisinti nepilnamečių įtraukimą į problemines temas, žinant, kad tai net gali sukelti priklausomybę? Atmetus dirginimus, atsiveria labai daug jaunam žmogui aktualių temų. Turime pareigą saugoti traumuotus vaikus ir kuo mažiau traumuoti, padėti jiems atpažinti patyčias, suvaldyti vidinius impulsus, ugdyti draugystę, pagarbą, išmokyti mylėti save ir kitus.
Vakarų visuomenė jau senokai pasirinko vaikystę atskirti nuo suaugusiųjų laiko, nusistačiusi ribą, kada vaikas tampa lytiškai brandus, pasirengęs kurti šeimą. Vaikų lytiškumo klausimas turi rūpėti suaugusiesiems kaip bazinis lytinio raštingumo suteikimas, dažniausiai ištinkančių bėdų prevencija, etinis ir dorovinis auklėjimas.
Žmonija instinktyviai nutuokia, kur slypi įvairios priklausomybės, ir jas užkardo. Visos priklausomybės nelinksmos ir neleidžia gyventi pilnavertiškai. Geros valios kūrėjai turi siekti deseksualizuoti jaunus žmones pasiekiančią kultūros produkciją. Norėčiau, kad N-14 reikštų nulį seksualinių vaizdinių. Nulį.