1997-aisiais kino režisierius Barry Levinsonas sukūrė filmą „Uodega vizgina šunį“ („Wag the Dog“), kurį galima laikyti vienu ryškiausių rinkiminės kovos šaržų – norėdami nukreipti dėmesį nuo vidinių skandalų prezidento ideologai išgalvoja pergalingą karą su nežinia kur esančia šalimi „Albanija“. Pergalingas karas laimėtas, reitingai kyla, tačiau pamažu yla grasina išlįsti iš maišo ir paversti niekais visas viltis laimėti būsimus rinkimus.

Šaržas tikslingai kuria tokį sutirštintos tikrovės modelį, kuriame išryškėtų įprastoje rutinoje gerokai sunkiau įžvelgiamos spalvos. Taip ir šio filmo atveju itin groteskiška rinkimų parodija nurodo į visai tikėtinas politines technologijas, pasitelkiamas norint laimėti rinkimines kovas. Tik idealiame pasaulyje partijos ir asmenybės tarpusavyje lenktyniauja, kas greičiau ir efektyviau išspręs jau egzistuojančias problemas. Kasdienėje Realpolitik kuriami ne tik problemų sprendimai, bet ir pačios problemos, kurias būtų galima operatyviai ir efektingai išspręsti. Panašiu būdu seniai veikia ir žiniasklaida, ne tik vaizduodama ir aprašydama aktualijas, bet ir aktyviai formuodama, ką visuomenė turėtų laikyti savo gyvenimui reikšminga aktualija.

Jau praėjusių metų vasarą buvo aišku, kad Lietuvos valdančiajai daugumai, kaip ir filmo „Uodega vizgina šunį“ personažams, taip pat gyvybiškai būtinas greitas ir pergalingas karas. Vidaus priešų resursai jau seniai buvo išeikvoti, o tariamai efektingos vidaus pergalės rinkėjams taip pat liovėsi dariusios bent kiek ryškesnį įspūdį. Dabar sunku pasakyti, kokią „Albaniją“ būtų išradusi valdžia, jei ne pasaulį užklupusi koronaviruso pandemija. Tačiau pandemijos ir karantino iššūkiai išgalvoto karo reikmę pavertė niekine ir suvedė į akistatą su rea­lia grėsme, tam tikromis akimirkomis pareikalavusia vos ne karo padėčiai prilygstančios mobilizacijos. Naujienoms apie koronavirusą užplūdus visą eterį, valdžios reitingai vėl ėmė kilti, o kai kurie valdžios bjaurieji ančiukai netgi virto baltosiomis gulbėmis.

Galima tik pasveikinti valdžią už tai, kad ėmėsi aršiai žaboti pandemiją. Deja, kovai įsibėgėjant tapo sudėtinga suprasti, kas svarbiau – ar pati kova, ar efektingi pranešimai iš fronto linijos. Sunku ištrinti iš atminties karantino pradžioje vykusią nuožmią kovą, kas gi turėtų turėti pandemijos žinių informavimo monopolį – operacijų vadovas sveikatos apsaugos minist­ras Aurelijus Veryga ar tuometis Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas. Dvibalsės garsų kakofonijos tarpuvaldį laimėjo operacijų vadovas, kurio balsas ir žodis ėmė sklisti per visus įmanomus informacinius kanalus naktį, ryte, dieną ir vakare.

Kvaila būtų priekaištauti, kad valdžia išnaudojo pandemijos situaciją gerindama savo įvaizdį. Taip elgėsi visų šalių vadovai – net ir tie reti užsienio šalių lyderiai, kurie viešai menkino pandemiją, išnaudojo šią temą demonstruodami savo bravūrą. Kovos su pandemija teigiamą įtaką reitingų kilimui atvirai pripažino ir „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, tiesa, sukurdamas, kaip jam įprasta, viską paaiškinančios šaškių partijos naratyvą. Kalbėdamas LDK valdovų rūmuose kitą dieną po rinkimų R. Karbauskis pabrėžė, jog pandemijos situacija leido „valstiečių“ atstovams kiekvieną dieną rodytis eteryje ir taip pralaužti esą egzistavusią informacinę blokadą. Pasak R. Karbauskio, vasarą nuslūgę koronaviruso užkratų skaičiai vėl sugrąžino valdančiuosius į informacinį užribį, todėl jie neteko galimybės skelbti žinių apie save.

Kiekviena valdžia turi teisę ne tik siūlyti kovos su pandemija priemones, bet ir kurti savąją kovos legendą. Bėda ta, kad šioje legendoje liko tik vienas šlovingas valdančiųjų vaidmuo. Jiems siunčiant ant atsarginių suolelio visus – savivaldybes, opoziciją, senjorus – kartkartėmis ėmė atrodyti, jog visą kovą prieš pandemiją jie ketina laimėti vieni – net ir be kažkodėl nepasiruošimu vis kaltintų medikų. Tai, ką „valstiečių“ lyderis pavadino efektyvia kova ir ja įveikta informacine blokada, iš šalies ėmė panėšėti į keistas futbolo varžybas, kuriose vienas žaidėjas jokiais būdais neatiduoda kamuolio ne tik priešininkams, bet ir savo komandos draugams. Ilgainiui žiūrovai ima švilpti, o paskui netekę kantrybės palieka stadioną. Išeina ir komandos draugai, palikdami kamuolį uzurpavusį žaidėją tuščioje aikštelėje pergalingai akistatai su pačiu savimi.

Jei valdantiesiems taip reikėjo pergalingo karo naratyvo – tebūnie. Tačiau tai, ką valdžia mėgo pristatyti kaip greitą ir efektingą savo pergalę, tebuvo pirmas kovos kėlinys. Kamuolį uzurpavęs ir taip viską tariamai vienas pats laimėjęs žaidėjas antrą kėlinį pradėjo tuščioje aikštėje ir su tuščiomis tribūnomis. Nieko nuostabaus, kad ir pats žaidėjas prarado interesą žaisti, nes žaidimas prie tuščių tribūnų negeneruoja jokių reitingo taškų. Per pirmą pandemijos bangą pavasarį valdantieji aršiai siuntė visus ant atsarginių suolelio. Per antrą bangą visiems pasodintiems jau priekaištaujama, kodėl nesiima iniciatyvos. Per pirmą bangą kovos su pandemija laukas buvo tikslingai politizuojamas, kova su pandemija konvertuota į politines pergales. Per antrą bangą, priešingai, skamba garsūs kvietimai kovą depolitizuoti ir atrišti šovusius į viršų užkrato skaičius nuo politinės veiklos.

Kitaip nei mano sąmokslo teorijų mylėtojai, pandemija nėra joks valdžios išmislas. Tačiau kodėl sunku atsikratyti įspūdžio, kad ji vis labiau visus įvelia į filmo „Uodega vizgina šunį“ peripetijas? Kartą pavertus pandemiją rinkimų batalijų dalimi, jos neįmanoma ištrinti iš politinės dienotvarkės net ir tada, kai rinkimai pasibaigę. Ankstesnių rinkimų istorija parodė, kad rinkėjai pavargsta nuo politikos beveik iš karto po rinkimų. Maža to: dalis nusivylusių rinkėjų po rinkimų dažnai siunčia valdžią ten, iš kur negrįžtama. Tai ir yra didžiausia pandemijos sumaišymo su filmo „Uodega vizgina šunį“ siužetu žala. Visuomenė pavargo nuo deklaratyvių šūkių ten, kur reikėtų elementarios organizacinės lyderystės. Ne deklaratyvūs valdžios pergalių šūkiai, o valdžios ir visuomenės bendradarbiavimas parodo, kiek iš tiesų branginama gyvybė.