Tarptautinė nevyriausybinė organizacija „World Monuments Fund“ (WMF), stebinti architektūrinio paveldo pasaulyje būklę ir grėsmes, kylančias dėl klimato kaitos, masinio turizmo ar karinių konfliktų, skelbia kas dvejus metus atnaujinamą saugotinų vietovių sąrašą. 2025-aisiais į WMF sąrašą įtraukti Kyjivo mokytojų namai, istorinės reikšmės ukrainiečių pastatas, ir... Mėnulis.

Į neįkainojamą Ukrainos sostinės ir kitų miestų paveldą, kaip žinome, šaudo Vladimiro Putino dronai ir raketos, o kas taikosi į Žemės palydovą? Taikomės mes, žmonija, tik kiek kitokios paskirties raketomis – kosminėmis stotimis, zondais ir erdvėlaiviais. Augantis susidomėjimas žmogaus veikla Mėnulyje, geopolitinės ambicijos ir komercinių kosmoso programų vystymas, rašoma WMF pranešime, gali pakenkti unikaliam kultūros paveldui, kurį Mėnulyje sudaro istorinių nusileidimų metu palikti artefaktai, garsieji atspaudai ir pėdsakai ant nedūlančio paviršiaus. Taip pat pabrėžiamas Mėnulyje esančių išteklių eksploatavimo ir grobstymo pavojus dėl dažnėjančių privačių misijų. 

Žengiant į naują kosminį amžių Mėnulis tampa ne tiek mokslinių atradimų vieta, šimtmečiais kursčiusi vizionierių vaizduotę, kiek pasipelnymo horizontu naujiesiems milijardieriams, valdantiems nuosavas kosminių technologijų bendroves. Senkant Žemės ištekliams būtina užkariauti vis naujas teritorijas – tiek virtualias, tiek fizines, plėsti verslumą iki begalybės tiesiogine žodžio prasme. Drill, baby, drill, – savo inauguracinėje kalboje išdidžiai pareiškė naujasis JAV prezidentas šių kosmoso užkariautojų apsuptyje, žadėdamas Aukso amžių ir išskirtinį dėmesį visiems dangaus kūnams, kuriuos tik pavyks pasiekti mūsų šūviams ir grąžtams.

Tiesą sakant, tai jau girdėtas scenarijus iš netolimos praeities, lyg būtume patekę į erdvėlaikio kilpą: vykstant Šaltajam karui supervalstybės taip pat galynėjosi kosmoso platybėse ir Žemės gelmėse, demonstruodamos tariamus inžinerinius raumenis, – kas pasieks toliau, kas apskries greičiau. Vos per pusšimtį metų dangaus skliautą užteršėme sputnikais, teleskopais ir kitokiu šlamštu, šiandien keliančiu rimtą pavojų ne tik naujiems į visatą paleidžiamiems prietaisams, bet ir mums, liekantiems Žemėje. Europos kosmoso agentūros duomenimis, aplink planetą skrieja daugiau nei šimtas milijonų antropogeninės kilmės dalelių – tikrų tikriausios šiukšlių dausos. Kažin, kokiu vaizdu skrosdami Žemės orbitą grožisi kosminiai turistai, ir ar jų malonumo akimirka verta mūsų visų pražūties.    

Smagu ir drauge baugoka skaityti Italo Calvino literatūrinius pokštus apie Mėnulį ir mus, netikšas žemiečius, bandančius jį sugauti, nusavinti ar pakeisti naujesniu palydovu, nes dangaus kūnai, kaip ir pramonės prekės, taip pat susidėvi, pabosta, išeina iš mados ar nebeatitinka vyraujančios krypties. I. Calvino mėnuliškieji tekstai (Šaltojo karo metu rašyti „Kosmikomiksai“, „Ponas Palomaras“) persmelkti laikinumo nuojautos, tarsi vaizduodamas visatos užuomazgas ir evoliucijos pradžią jis iš tiesų būtų mąstęs apie vis konkretesnę ir labiau apčiuopiamą žmonijos baigtį. Rašytojui Mėnulis buvo didysis kosmogoninis pasakojimas, amžinybės alegorija, panardinanti į mitinį laiką ir sąmonę, nuo kurių žmonija atitrūko pasukusi technologijų ir perteklinio vartojimo keliu. Paleidę į dangų šimtus dirbtinių palydovų mes suabejojome jo sakralumu. Priartėję prie dangaus kūnų, iš tikrųjų nuo jų nutolome, nes į žvaigždes nukreiptas žvilgsnis dairosi naudos, nebe paslapties.

O jei trumpam pamirštume grobuoniškas lenktynes ir susigrąžintume kosminę vaizduotę? Išlaisvintume ją nuo aršiųjų kosmoso kolonizatorių ir jų raketnešių, galbūt atverdami daugiau erdvės kultūrai? Būtent tai siūlė Julijono Urbono įsteigta Lietuvos erdvės agentūra ir radikali kosminė manipuliacija „Planeta iš žmonių“, pristatyta 2021-ųjų Venecijos architektūros bienalėje. Lietuvių menininko instaliacija – įstabus minties eksperimentas: nuskenuoti lankytojus ir išsiųsti į tariamą visatos erdvę, taigi iškraustyti kitur, kur nepavaldūs gravitacijai ir dabartinio pasaulio dėsniams (socialinėms, politinėms, ekonominėms kategorijoms bei prievolėms) bandytume iš naujo užmegzti ryšį su Žeme ir pačiais savimi.

Dabartinių visagalybės kliedesių akivaizdoje, kai lyg niekur nieko kalbama apie tautų perkraustymus, teritorijų nusavinimą ir pavertimą naujomis rivjeromis turistams, norisi praplėsti šią J. Urbono astrofizinę fikciją. O jei į kosminį niekį išsiųstume atskirą planetą iš pačių užkariautojų? Lai sklando sau sulipę į gniužulą, pagaliau prisilietę prie begalybės, bet per atstumą nuo mūsų ir Mėnulio. Kaip monumentas žmogiškai kvailybei.