Vienoje tinklalaidėje nugirdau aistringą pasisakymą, kad skaityti reikia kuo daugiau, nes skaitymas negalįs sukelti žmogui jokio pavojaus. Susimąsčiau: ar tikrai? 

 

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

Prieš keletą metų vienos moters namuose pamačiau kolekciją: ji su vyru į milžinišką lentyną krovė vien knygas apie psichologiją. Sakau būtuoju laiku, nes santuokos tai neišgelbėjo. Ar neatsitiko taip, kad jiedu tarp savęs iš knygų pasistatė sieną? Ar tikrai nieko blogo, kad knygos apie greitą praturtėjimą atneša naudos jų autoriams, o pamokymai kitiems, kaip „laimėti draugų prielankumą ir daryti įtaką“ neišgelbėja net jų autorių? (Turiu galvoje vargšą Dale’ą Carnegie.) Jau net nekalbėsiu apie Adolfo Hitlerio ar Karlo Marxo raštų pasekmes žmonių protams ir sieloms.

Lygiai taip galima apleisti tikrovę tonomis ryjant lengvesnio ar sunkesnio turinio grožines knygas tada, kai reikėtų atsisėsti priešais kitą žmogų ir klausytis. O gal sėsti ir pačiam rašyti? Galbūt taptum savo paties „gyvenimo knygos“ skaitytojas. Ypač kelia nerimą, kai moterys it narkotikus vartoja „svajonių bibliotekos“ fantazijas apie neįmanomus santykius su vyrais, apvagiančias ir intelektualiai, ir dvasiškai.

Aukštoji literatūra irgi nusipelno raudono pavojaus ženkliuko. Tvarkydama namų biblioteką ilgokai rankose laikiau Anaïs Nin dienoraščių knygą „Incestas“ (turiu anglišką leidimą). Rašytoja išgarsėjo itin atvirais dokumentiniais tekstais apie savo, ištekėjusios moters, intymų gyvenimą, incestinius santykius su tėvu, apie romaną su nešvankiuoju rašytoju Henry Milleriu, lietuviškai yra išleista jos pornografinių novelių knygelė „Paukšteliai“. „Inceste“ labiausiai įsiminė epizodas, kur autorė kruopščiai aprašo sunkų savo mirusio kūdikio gimdymą. Ir neslepia, kad vaisių įsčiose numarino pati. Šimtai puslapių nuotykių su vyrais ir vienas skyrius visiškos tamsos. Tokia gražia literatūrine kalba. 

Ar man, ją skaičiusiai jaunystėje, toks skaitinys padėjo? Knyga leido patirti A. Nin tamsą iš vidaus, įsijausti į jos patirtį, tačiau išgyvenau ir jos savidestrukciją – ir ten pat atsidūriau. Dabar galiu paliudyti, kad tai nepridėjo meilės ar atjautos sau. Atvirkščiai – patikėjau, kad taip reikia gyventi tam, kad taptum „tikra rašytoja“. Nenoriu, kad tokią knygą atrastų jauna, mano dukros amžiaus skaitytoja.

Anksčiau tikėjau, kad bet kokia knyga yra kito žmogaus liudijimas ir iš visko galima gauti sau naudos. Tačiau dabar abejoju, ar viskas yra išties verta dėmesio ir laiko. Nes kai pasikvieti į namus svečią prieš tai nepasidomėjęs nei jo pažiūromis, nei tikėjimu, nei tuo, kiek šviesos jame esama, gali likti su apdergtu vidumi. Tada teks kurį laiką su tuo gyventi, jei nesumosi, kaip išsivalyti. Jeigu nori siekti šviesos ir ugdai savyje jautrumą, tokie įžūlūs, pikti autoriai, vyrai ir moterys, kurie atėjo į literatūros lauką jo užkariauti, nėra labai geri gyvenimo mokytojai ar vedliai. Jie gal net nesidomėjo, kurioje pusėje šviesa, kur jos jungiklis. Galbūt pavojingiausia literatūros iliuzija yra ta, kad gili patirtis yra savaime prasminga.

Literatūra, kaip savarankiška žmogaus patirties tyrimo forma, atsieta nuo religijos, dvasinio ritualo, bendruomenės tradicijų, yra palyginti naujas reiškinys. Mes nežinome, ar šis „eksperimentas“ ilgainiui stiprina žmogų, ar jį klaidina. Ar nėra taip, kad skaitymas yra eilinė, jau baigiama nukonkuruoti pramoga, laiko žudymo forma, mažai vertės turintis malonumas po dvasingumo priedanga? Literatūros kūrinys, sukurtas pasitelkus dirbtinį intelektą, už kurio nestovi gyvas žmogus su patirtimi ir morale, tampa dar pavojingesnis – ypač vaikams ir jaunimui, kurių kritinis mąstymas dar tik formuojasi.

Džiaugiuosi, kad su didesne dalimi pasaulio literatūros, ypač moderno ir postmoderno, jau esu susipažinusi ir man nereikės tų kūrinių iš naujo atsiversti. Nustojau kaupti. Mano lentynose liko mažiau knygų, bet patikrinti autoriai bus lankomi dar nesyk, nes pasiekiau amžių, kai skaitomos tos pačios knygos.

Skaitytojui, knygose ieškančiam sąmonės virsmų, ribinių būsenų, vidinių kelionių, siūlyčiau atsiversti ne literatūrinį romaną, o šventųjų gyvenimo aprašymus. Ten tamsa yra perėjimo tarpsnis, o kančia įgauna prasmę, nes aiški kelionės kryptis ir tikslas. Ten giluminis personažo virsmas vyksta kaip nuolatinis sielos atsivertimo, nuopuolio ir prisikėlimo procesas. 

Literatūra gimsta iš sumaišties, įtampos, žmogaus negebėjimo susitaikyti su tuo, kas yra gyvenimas ir koks yra jis pats. Tačiau liudijimas savaime dar nerodo kelio. Perfrazuojant C. S. Lewiso romano „Kol neturime veidų“ mintį, mūsų romanai yra skundai, kurie yra dievų atsakymas į mūsų skundus.