Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Mano jaunystė prasidėjo Šiauliuose tais laikais, kai vaikinai vilkėjo „treningus“, merginos – „miniakus“, o suplėšyti visai nauji džinsai reiškė maištą prieš miesčionišką madą, prieš sistemą, o dar labiau – prieš mamos bandymą primesti valią rengtis jos pamėgto stiliaus drabužiais. Kai mama pagrasino mano džinsus sudeginti, pajutau savo jėgą. Tylėdama gūžtelėjau, o ji taip ir neišdrįso įvykdyti grasinimo. Po dešimties metų suplėšytus džinsus buvo ne tik galima, bet net privaloma pirkti bet kurioje drabužių parduotuvėje. Meinstrymas pasivijo ir aplenkė subkultūrą.

Šiandien gatvėje pamačiusi nenusakomai keistos išvaizdos jauną žmogų pusiau skusta galva ir mėlynais plaukais supratau, kad ne tik dešimtajame dešimtmetyje buvo sukylama prieš tėvų kartos diktatūrą. Tai nesibaigė. Tegul nesibaigia, jeigu jau taip. „Ei, mėlyni plaukai tinka tau labai, aš sąmonės netenku“, – suokė Andrius Mamontovas prieš trisdešimt metų. Trisdešimt!

Subkultūros egzistuoja jau labai seniai ir visada randa sau vietą, atlieka tam tikrą „garo nuleidimo“ paskirtį, skatina kultūros srovių kaitą. Nūdien gi pirmieji pankai, metalistai, gotai, reiveriai, kurie dar liko gyvi, senstelėjo. Nors jų sekėjų vis dar esama, srovė neišsenka, bet ir nekunkuliuoja. Jie tapo įprasti akiai ir nebetrikdo. Pagal apibrėžimą subkultūra reiškia tam tikros šalutinės muzikinės (ar kultūrinės) grupės iškilimą į pagrindinę areną, laikiną tapsmą meinstrymu. Šalutinė kultūra nepriima vyraujančios kultūros, atneša savo tikėjimą ir interesus, priešinasi ir su aistringu įkarščiu bando išstumti tai, kas daugumai priimtina ir yra įsigalėję.

Priešdėlis „sub“ reiškia buvimą šalia pagrindinės „main“ kultūros, buvimą ne pirmoje vietoje. Pagrindinė kultūros masė juda lėtai ir užtikrintai: ilgainiui kuria tradiciją, ją plėtoja, palaiko, saugo ir tęsia. Šalutinė – atmeta, neigia, priekaištauja, kviečia klausti ir abejoti, nepasitikėti tradicija. „Sub“ nesugriauna senų ir neįsteigia naujų institucijų: jeigu imtų steigti, tai jau būtų „main“ sritis ir tam reikėtų kitų kompetencijų.

Be to, kuriai nors šalutinei paradigmai virstant pagrindine kultūros paradigma, subkultūros sekėjų grupė iš mažumos virsta dauguma, jai nebetaikoma išskirtinė teisė maištaujant neatsakyti už pasekmes. Atsiranda atsakomybės reikalavimas. Kas reikalauja? Dauguma, o tai išties didelė ir įvairi minia, kuriai rūpi išgyventi ir dargi pagyventi patogiai, kai kam – net prašmatniai. Subkultūros burbuliuodamos vis pakoreguoja visumos tradiciją, kuri iš dalies priima tai, kas buvo akibrokštas, tačiau jai tinka tik tos dalys, kurios išbandytos suveikė, įsiliejo į tradiciją, jos visiškai nesunaikindamos.

Neateina į galvą jokia subkultūros srovė, kurią būtų sukėlę pagyvenę žmonės. Jie ne tuo užsiima. Šiai grupei reikia išskirtinio komforto ir, sakyčiau, dvasinės ramybės.

Jaunas žmogus yra karys, kuris dar nepaiso savo mirtingumo, kuriam reikia ir priešo, ir kovos lauko. Jaunas žmogus ateina į suaugusiųjų pasaulį, ir blogiausia pasitinkanti to pasaulio žinia būtų ta, kad vyresnieji vis dar mąsto ir elgiasi kaip maištaujantys paaugliai. Paauglio išskirtinis bruožas: reikalauti laisvės ir neatsakomybės vienu metu, arba kitaip – mama, duok pinigų ir palik ramybėje. Pataikauti paaugliams, su jais tapatinantis ir šitaip tenkinant savo neišreikštus infantiliškus troškimus, – prastas išgyvenimo planas. Jei visuomenėje neliktų nuobodžiai atsakingų suaugusiųjų, chaosas taptų taisykle ir neliktų tvarkos, tradicijų pagrindo, tad neliktų ir ko griauti jaunimui.

Subkultūrai gyvybiškai reikalinga įtampa, kurios tikrieji ženklai – aplinkinių dėmesys, pašaipa, bambėjimas („Sudeginsiu kelnes!“). Laikinai tapusi pagrindine kultūros formuotoja, subkultūra liaujasi būti subkultūra, jos maištas netenka prasmės ir slopsta. Subkultūra tampa tradicine, o tai – oksimoronas. Taigi kaskart patenkinus maištautojų poreikius – pvz., įvedus potvarkį, kad kirpyklose visų plaukai būtų dažomi mėlynai, – būtų sunaikinta galimybė dėl to maištauti. Tačiau būtent galimybė išsiskirti ir pats maištas yra svarbiausios subkultūros dalys. Taip skleidžiasi jaudinantis, trapus jaunystės laikinumas.

Mėlyni plaukai trikdo? Taip turi būti. Bet tai nereiškia, kad dėl to reikia keisti Konstituciją.