Saulius Vasiliauskas. Išsivaduoti iš kalbos ritualo

 

Įsivaizduokite situaciją: mergina ateina pas vaikiną, kuris žiūri krepšinį. Pasisveikinusi ir pabučiavusi, ji klusteli, kas su kuo žaidžia, o šis, įsitempęs ir kiek suirzęs („juk žinai dviejų trijų komandų pavadinimus!“), atkerta: „Ar suvoki, ko klausi; ar uždavei klausimą tik todėl, kad taip daryti šioje situacijoje įprasta – inertiškai, nė nesusimąsčius?“ Mergina sutrinka ir pasijunta užgauta. Ar vaikinas pasielgė įžūliai? Ar jo bandymas dekonstruoti kalbos aktą vykęs?

Daugiau ar mažiau visi tarnaujame ir pataikaujame kalbai, esame supančioti kalbos ritualo. Turiu galvoje ne naudojamą oficialiose praktikose (teisėje, politikoje ir pan. – šis yra būtinas, procedūrinis), bet kurį naudojame kasdienėje kalboje – su artimaisiais ir bičiuliais; kuris ypač ryškiai atsiskleidžia besiklausant atsitiktinio pokalbio gat­vėje, renginyje, kavinėje – stebint per distanciją, iš šalies. Kalbos ritualas susijęs su tam tikra nusistovėjusių lūkesčių, įsitvirtinusių lingvistinių trafaretų logika. Tai procesas, kai pokalbis vyksta pagal išankstines schemas, plačiai paplitusius modelius, lingvistinius štampus. Pokalbis, paprastai nieko naujo apie kalbėtojus nepasakantis ir nenustebinantis. Šnekučiavimasis, maksimaliai neutralizuojantis kūrybines kalbos potencijas. Tariamas komfortas, tiesmukai ironiški juokeliai ir šypsniai – nuolatiniai kalbos ritualo palydovai ar net vedliai. Susitikus kalbamasi ne norint kažką giliau suvokti ar išsiaiškinti, o tiesiog „aiškinti“, „praleisti laiką“, „atsipalaiduoti“ ir pajusti fiktyvų gyvenimo lengvumą, iš tiesų gyvenimą gerokai nuskurdinant.

Kad geriau suprastume, kaip veikia kalbos ritualas, šį procesą palyginkime su dirgliu pojūčiu, neretai jaučiamu kalbant kita kalba. Kalbėdami ne gimtąja kalba esame spraudžiami į tam tikrus rėmus, tad mintys, kurios gimtąja kalba būtų verbalizuotos kūrybiškiau, išsamiau ir tiksliau, kitoje kalboje supaprastinamos iki standartinių frazių, banalybių, klišių. Tačiau ne kalbinės žinios, o kalbos jausmas – jam išsiugdyti reikia ilgiau būti toje kalbinėje bend­ruomenėje – padeda iš to ištrūkti. Kalbėjimas kitomis kalbomis suteikia distanciją, leidžiančią geriau įvertinti asmeninį gimtosios kalbos vartojimo ritualizuotumo laipsnį.

Kadaise esė „Labas, kaip gyveni“ Gediminas Kajėnas įžvalgiai narstė sekinančius draugų ir (ne)pažįstamųjų klausimus (kaip sekasi, kuo užsiimi, kur dirbi ir t. t.), užduodamus vos susitikus. Beje, ar nederėtų klausimo „kaip sekasi“ keisti į „kaip jautiesi“? Ar pajėgtume kaskart to klausti, juo labiau atvirai atsakyti? „Tokių susitikimų ritualas jau seniai nebeturi jokios prasmės nei grožio. Inertiški aplinkybių ir atsitiktinumų diktuojami pasimatymai suteikia ne džiugesį, o nusivylimą ir net gėdos jausmą.“

Kalbos ritualą išryškina šventės. Tada, užuot gilinęsi į kitą, ieškoję jam tinkamiausių žodžių, neretai renkamės internetinį ar knyginį šabloną ir juo dalijamės. Nenuostabu, kad tas pats šablonas pasiekia iš kelių adresatų arba grįžta atgal. Užuot buvę kūrėjais, renkamės būti vartotojais, o autentiškų žodžių stygių kamšome dovanų krūva.

Už ritualizuotos kalbos slepiamasi nuo intensyvesnių potyrių, nuo autentiškų santykių, įpareigojančių ir galinčių sukelti nereikalingas emocijas ir taip išblaškyti, sumenkinti darbo produktyvumą. Kalbos ritualas talkina vengiant emocinio gyvenimo, gilesnio savęs ir kito pažinimo, galų gale pastabumo, atidumo ir kritiškumo (per kalbą) aplinkai – bruožų, kuriems nūdienos pasaulyje lieka vis mažiau vietos ir kurie neparankūs jokiai ideologijai.

Totalitarinės imperijos siekė kalbą redukuoti iki auklėjimo įrankio, formuoti inertišką ir mechanišką elgesį, eliminuoti kritišką savivoką ir savarankiškumą, nuskurdinti vaizduotę. Nors pati kalba taip pat yra ir ideologija (susiklostė tam tikroje visuomenėje ir kultūroje; jau neminint institucinės kontrolės aspekto), kuo mažiau kalboje kūrybos, kuo mažiau joje laisvės, tuo labiau ne tik kalba, bet ir pats žmogus tampa sustabarėjusiu, nesikeičiančiu, buvusio savęs ir aplinkos, kurioje leidžia laiką, įkaitu.

Pažinti tikrovei svarbus sukauptas žodžių kraitis – kuo jis platesnis, tuo ir tikrovė su visa įvairove ir prieštaromis subtiliau atsiveria. Be kalbos įvairovės – be gebėjimo varijuoti kalbos tonais (humoru, ironija ir kt.) – ilgainiui apima dusulys, darosi sunkiau šią monotonišką tikrovę išbūti. Kalba, o su ja ir kalbantysis, ima sirgti: „Aš vis dar kosčiu, sloguoju, krenkščiu kalba (dar nepajėgiu švariau, autentiškiau prabilti).“ Tai kaip apsisaugoti nuo tikrovę uzurpuoti besikėsinančio kalbos ritualo? Kaip netapti, šlio­geriškai tariant, kalbos mulkiu ir kalbos vergu?

Grįžkime prie merginos. Juk gali būti, kad, užduodama tipišką klausimą, kitapus ritualizuotos kalbinės raiškos ji kodavo prieraišumą ir ilgesį.

Draugai