Miglės Oželytės nuotrauka
Nenoriu skambėti kaip instagramo motyvacinis filmukas, bet nieko tokio, jei jūs nebenorite skaityti šito teksto. Nieko tokio, jei pavargote nuo kasdienių ir išskirtinių realijų upės. Nieko tokio, jei iki atostogų nespėjote į parodą ar per Dainų šventę žiūrėjote futbolą.
Šį teatrinį-politinį sezoną daugelis stengėmės būti aukščiau, tarnauti ne savo kaprizams, o bendruomenės (-ių) tikslams. Buvo daug rinkimų, karo įtampos, iš naujo skaitomos Artimųjų Rytų istorijos ir savosios pozicijos vertinimo iš naujų perspektyvų.
Dabartis, tokia, kokia ji yra, niekur nedings. Ar nuspręsim sau leisti dvi dienas, ar dvi savaites atostogų. O tai, ką per šį laiką galime atrasti iš naujo, gali būti labai paprasta ir žmogiška. Tačiau argi ne už tai kasdien kovojame? Didžiulių pasaulinių įvykių fone imame nuvertinti kasdienes mažas problemas, pamiršdami, kokios jos iš tiesų yra universalios. Kaip stipriai jos formuoja mūsų patirtis.
Apie tai daug galvojau sezono pabaigoje stebėdama „Cirkuliacijos“ festivalyje rodytą klounados spektaklį „Julieta“. Jame Gabriela Muñoz prisimena ir kas kartą iš naujo kuria savo senelę, – tiek keistą ir komišką, kad net tikrą. Neišmatuojama meilė ir švelnumas artimajam – personažui – privertė mąstyti apie tai, kaip dažnai mene bandome kalbėti apie universalias patirtis, vaizduodami jas apibendrintais filosofiniais įvaizdžiais tam, kad juose kiekvienas rastume savąjį atitikmenį. Tuo tarpu iš Meksikos kilusios klounės darbe svarbus yra vienintelis ir unikalus veikėjas.
Vis pamenu save studijų metais sunkiai įsivaizduojančią, kaipgi ta viena Bertoldo Brechto Motušė Kuraž spektaklio pabaigoje virto visų motina. Nesistengiant perspausti, Muñoz spektaklyje išvydau, kaip atsakymo į telefono skambutį nesulaukianti Julieta tapo visų močiute. Ir tai nėra vienos meno formos laimėjimas prieš kitą – tai tėra senos tiesos priminimas: mus vienija maži dalykai, detalės, jų patirtys ir fiksavimai. Tai, nuo ko prasideda kasdienės istorijos ir trumpi anekdotai, po kurių nuskamba supratingas juokas, yra mūsų bendrystės įrodymas.
Žmogiškumo – ne filosofinės jo formos, ne tikslesnių apibrėžimų, ne teisingesnių vertinimų, o natūralios, nekvestionuojamos jo patirties – karo ir algoritminių patirčių fone pasiilgome visi. Matyt, ne veltui į tai taikliai apeliuoja humoras. Rūmų juokdario, klouno, komiko, kad ir kokią formą jis įgytų, funkcija – atsukus realybės skaudulius prieš mūsų akis, priversti iš to pasijuokti, kad būtume to juoko suvienyti.
Kaip kad XX a. pradžios Niujorko vodeviliuose publika kvatojo iš tuo metu naujo „slydimo ant banano žievės“ numerio. Sakoma, kad čiuožiantis Billy’s Watsonas, pamatęs gatvėje ant banano žievės paslydusį praeivį, suprato, jog tai yra puiki medžiaga pasirodymui. Tuo metu bananų žievės Niujorko gatvėse buvo tapusios rimta pėsčiųjų problema, mat tik XIX a. viduryje pradėtas importuoti vaisius buvo tapęs ypač populiariu užkandžiu. Deja, tuo metu šiukšlių ir šiukšlinimo vertinimas buvo kiek kitoks ir, gatvėse prekiaujant bananais, juos suvalgę praeiviai žieves mesdavo tiesiog ant šaligatvio.
Nors miesto valdžia tikėjosi, kad atliekas suris prabėgantys šernai, pastarieji bananų nepamėgo ir gatvės prisipildė pūvančių žievių. Taip prasidėjo slydimo epidemija, dažnai pasibaigdavusi nemenkomis traumomis. Nešiukšlinti lyg ir išmokta, slapstick žanro filmuose įtvirtintas slydimo numeris tapo klasika, o didėjanti šernų (beje, Kolumbo į Ameriką atvežtų) populiacija tapo ir išlieka didele Šiaurės Amerikos problema...
Atostogoms jums linkiu daugiau linksmųjų faktų, poilsio be savigraužos, įdomių debesų formų ir žmogiškųjų patirčių. Ir nieko tokio, jei dar kažko nesuplanavot, dar nepasidalinot svarbia naujiena ar... Nieko tokio, kad ką tik „sugaišot“ skaitydami tekstą apie bananus, šernus ir komediją. Poilsis yra privilegija, kuria dabar reikia pasinaudoti, kad grįžę galėtume su nauja jėga kovoti ar palaikyti kovojančius.