Toma Gudelytė. Europa, paskutinis kvietimas solidarizuotis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rinkimų į Europos Parlamentą išvakarėse vidinės ES prieštaros kaip niekad ryškios. Tai rodo vis labiau kaistantis politinis klimatas. Strasbūre minint euro 20-metį (iš tikrųjų valiuta į europiečių kišenes pateko 2002 m.), gana netikėtai nuskambėjo komisijos prezidento Jeano-Claude’o Junckerio mea culpa dėl Graikijai taikytos griežto taupymo politikos: „ES parodė nepakankamą solidarumą graikų tautai.“ Šis prisipažinimas grąžino prie daugelį kamuojančio klausimo: ar Europa tebėra politinis projektas, ar vien konkurencinės rinkos arena, kurioje grumiasi pirmiausia ekonominiai šalių narių interesai?

Tomis pačiomis dienomis seniausias mūsų žemyno parlamentas balsų dauguma atmetė premjerės Theresos May su ES išsiderėtą susitarimą (derybos truko dvejus metus), iki lemtingos išstojimo dienos – kovo 29 d. – liekant vis mažiau laiko ir didėjant chaotiško „Brexit“ rizikai. Kol toriai ieško naujų strategijų ir „plano B“ derybose su Briuseliu, Didžiosios Britanijos piliečių gretose toliau auga prašančiųjų gauti Airijos pilietybę skaičius, t. y. norinčiųjų likti ES ir laisvoje Šengeno zonoje.

Prancūzijoje toliau tęsiasi beprecedentis „geltonųjų liemenių“ streikas ir vis gilėja socialinė krizė, į kurią prezidentas Emmanuelis Macronas šiandien bando reaguoti paskelbdamas Le grand débat national (didžiuosius tautinius debatus), t. y. siūlydamas naują „vyriausybės kontraktą su piliečiais“ ir ragindamas miestų merus organizuoti vietines diskusijas ieškant sprendimų „geltonųjų liemenių“ reikalavimams. Deja, įtampa šalyje jau pasiekė tokį tašką, kad vietinių administracijų surengtos diskusijos neretai virsta riaušėmis tarp miestiečių. Taip nutiko ir užpraeitą savaitgalį Perpinjane, Oksitanijos regione.

Socialinė ir politinė įtampa Europoje išties pasiekė kritinę ribą ir mes jau regime pirmuosius žiaurius proveržius: sausio 13 d. per labdaringą renginį scenoje, į koncertą susirinkusių miestiečių akivaizdoje, peiliu mirtinai sužalotas Gdansko meras Pawełas Adamowiczius. Užpuolikas, kaip teigiama pranešimuose spaudai, „turintis psichinių sutrikimų“ ir „nepriklausantis jokiai politinei organizacijai“, į sceną pateko parodęs spaudos pažymėjimą. Po išpuolio jis triumfuodamas iškėlė peilį ir prisistatė miniai: „Mano vardas Stefanas W. Buvau neteisingai kalinamas. „Piliečių platforma“ mane kankino. Už tai Adamowiczius turėjo mirti.“

„Piliečių platforma“ (PO) yra liberalų centristų judėjimas, kuriam priklauso ir dabartinis Europos Tarybos primininkas Donaldas Tuskas ir kurio nariu P. Adamowiczius buvo iki 2016 m., dabar jis pagrindinis valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) antagonistas Lenkijoje. P. Adamowiczius mero pareigas ėjo nuo 1998 m., pradžioje priklausė demokratinės opozicijos judėjimui „Solidarność“, nepriklausomam profesinių sąjungų susivienijimui, kurį 9 dešimtmetyje tame pačiame uostamiestyje įkūrė Lechas Wałęsa. Šešiskart perrinktas paskutiniuose rinkimuose P. Adamowiczius dalyvavo kaip nepriklausomas kandidatas ir laimėjo prieš L. Wałęsos sūnų Jarosławą iš PO. Sausio 14 d. išplatinus žinią apie mero mirtį, buvęs „Solidarność“ lyderis paragino šalies politikus bei pilietinę visuomenę atsisakyti agresyvios laikysenos ir neapykantos kurstymo politiniais tikslais: „Viešosios diskusijos tonas privalo pasikeisti, kad daugiau nieko nepaskatintų imtis panašių veiksmų.“

L. Wałęsa ne vienintelis prakalbo apie nacionalpopulistinės retorikos persmelktoje Kaczyńskių Lenkijoje tvyrančią neapykantos ir pykčio atmosferą. Sunku užmiršti Lenkijos valstybės atkūrimo šimtųjų metinių eiseną ir ta proga Varšuvos gatvėmis, visai šalia buvusio žydų geto, pražygiavusius neonacius su ksenofobiškais plakatais ir svastikas mėgdžiojančiais simboliais. Išties kraupus reginys, deja, ne vienintelis toks Lenkijoje, užsitraukusioje rimtą tarptautinės bend­ruomenės kritiką dėl parlamente priimto Holokausto įstatymo, draudžiančio minėti lenkų kolaboravimą ir vadinti Lenkijos teritorijoje veikusias mirties stovyk­las „lenkiškomis“ (už šį „nusikaltimą“ gresia laisvės atėmimas iki 3 metų). Tikrų tikriausias legalizuotas revizionizmas.

P. Adamowiczius yra šios retorikos auka. Atsakomybė už jo nužudymą taip pat tenka prieš merą vykdytai milžiniškai šmeižto ir neapykantos kampanijai, ne be PiS pastangų. Dar 2017 m. parafašistinė organizacija „Lenkijos jaunimas“ („Młodzież Wszechpolska“ – MW) išdavė 11 simbolinių „mirties liudijimų“ įvairių miestų merams, tarp jų Gdansko merui, kurį apkaltino nacionalinių interesų išdavyste, multikultūralizmu ir solidarumu su migrantais.

Žodis solidarumas tinkamai apibūdina Pawełą Adamowiczių, kaip merą ir politiką: jis laikytas itin progresyvių pažiūrų veikėju, pasisakančiu už tautinių mažumų, LGBT bendruomenės ir migrantų teises. Kuomet pernai visoje Lenkijoje daugėjant antisemitizmo apraiškų buvo išdaužti Gdansko sinagogos langai, meras vienareikšmiškai išsakė solidarumą su žydų bendruomene. P. Adamowiciaus Gdanskas drauge su Palermo miestu inicijavo ICORN – Tarptautinį pabėgėliams svetingų miestų tinklą. „Gdanskas yra uostas ir visada tarnaus prieglobsčiu atplaukiantiems iš jūros.“ P. Adamowiczius taip pat buvo festivalio „Gdanskas Vilniuje“ bei „Wilno w Gdańsku“ iniciatorius, 2011 m. apdovanotas šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus garsinimą.

Solidarumas baugina populistus. Artėjant Europos Parlamento rinkimams įvairios dešiniųjų partijos telkia jėgas ir bando vienytis į bendrą suverenistų frontą, svajojantį nebe apie ES žlugimą, o veikiau populistų internacionalą, kurio misija – „išgelbėti“ krikščionišką baltųjų rasės Europą nuo menamos juodaodžių ir musulmonų invazijos (dažniausiai populistų rinkiminė programa tuo ir baigiasi). Šios vizijos krikštatėvis – Steve’as Bannonas, 2016 m. Donaldo Trumpo rinkiminės kampanijos koordinatorius, šią vasarą apsilankęs Italijoje, nusipirko istorinį vienuolyną būsimai „Sov­ranistų akademijos“ būstinei. Migrantų tema, kurią išties nevykusi ES migracijos politika pavertė nacionalinio saugumo klausimu, tapo S. Bannono sparčiai tiesiamu tiltu tarp įvairių ES viduje kunkuliuojančių nacionalpopulistinių jėgų.

Šiuo tikslu italų vidaus reikalų ministras Matteo Salvini vos kelios dienos prieš Gdansko tragediją leidosi į sąjungininkų ir bendraminčių paieškas Lenkijoje, kur susitiko su „PiS“ lyderiu Jarosławu Kaczyńskiu. Tačiau nacionalistinių manijų kamuojamiems politikams, pasirodo, ne taip lengva rasti bendrą kalbą: nė viena iš potencialių M. Salvini’o partnerių (Austrija, Višegrado šalys) Europos Komisijoje nepalaikė Italijos pateikto biudžeto plano, pažeidžiančio Europos zonos taisykles, ir neatmetė siūlymo taikyti Italijai sankcijas. Dėl pabėgėlių srautų stabdymo ir migrantų kriminalizavimo, regis, sutariama, tačiau kalbai pasisukus prie ES nustatytų kvotų, kurias Vengrija ir Lenkija atmeta, Italija paliekama viena tvarkytis su savo sienomis, tapusiomis visos Europos pietiniu pasieniu. Paskutinį patvirtinimą, kad ES neturi vieningos migracijos, bendros pilietybės ir prieglobsčio politikos ir kad vis labiau linksta į Orbáno-Salvini’o modelį, regėjome Kalėdų išvakarėse: NVO laivai „Sea Watch“ ir „Sea-Eye“, jūroje išgelbėję 49 migrantus (tarp jų naujagimį), net 19 dienų buvo palikti dreifuoti atviroje jūroje, jiems neleista išsilaipinti nė viename ES uoste. Europa parodė savo krikščionišką dvasią.

Umberto Eco puikioje esė „Amžinasis fašizmas“ („Il fascismo eterno“) aptarė 14 fašizmo, kaip ideologijos, grįžimo ženklų, tarp jų tradicijų kultą, pilietinio nepaklusnumo išnykimą, herojaus ir vado nostalgiją, nacionalizmą, ksenofobiją, sąmokslo idėją („esame apsupti“), naujakalbę ir t. t. Fašizmas, pasak U. Eco, tai nėra atviras spygavimas apie Aušvico ir juodmarškinių ilgesį, o daug gilesni psichologiniai mechanizmai, galios pasitelkiami masėms manipuliuoti. „Pirmieji fašistinio ar prefašistinio judėjimo lozungai visada nukreipti prieš svetimšalius.“ Net keliose „Degtukų dėžutėse“ U. Eco kalbėjo, jog jaučia sugrįžtantį 5 dešimtmetį ir regi visuomenėje tam tikrus nemalonius savo vaikystės laikų atgarsius (plg. „Visu greičiu atgal!“ iš „Pape Satàn Aleppe“).

Apie fašizmą, kaip universalų metodą, kalba ir italų rašytoja Michela Murgia, užsitraukusi rimtą M. Salvini’o partijos ir jai prijaučiančiųjų nemalonę. Ironiškoje esė knygoje „Instrukcijos, kaip tapti fašistu“ („Istruzioni per diventare fascisti“) autorė pateikia vertingų patarimų, kaip pagaliau užbaigti su ta nelemta ir brangiai mums atsieinančia demokratine santvarka ir pereiti prie gerokai pragmatiškesnės valdymo formos – autoritarizmo: „Manipuliuojant turimomis demokratinėmis priemonėmis galima sufašistinti ištisą šalį nė nepaminėjus žodžio „fašizmas“, kuris vis dėlto nemaloniai skamba net ir išblukusioje demokratijoje, tačiau padarant taip, kad fašistinis kalbėjimo būdas, terminai ir sąvokos taptų socialiai priimtini ir tinkami aptarti praktiškai visas temas. (...) Fašizmas, laimei, moka laukti. Jis tartum herpesas – iš pirmykščių organizmų visada daugiausiai išmokstama, – galintis ištūnoti demokratijos kūne ištisus dešimtmečius priversdamas manyti, jog galutinai išnyko, ir, vos nusilpus demokratijos imuninei sistemai, netikėtai prasiveržiantis pačia pavojingiausia virusine forma.“