Agnės Bykovos nuotr.

 

Toskanos regionas Italijoje šiemet ėmėsi įstabaus projekto: į bazinių sveikatos paslaugų sąrašą įtraukti ir kultūrines veiklas (panašus pilotinis projektas, orientuotas į senjorus, veikia ir Lietuvoje). Šeimos gydytojai, greta įprastų receptų vaistams ar terapiniams užsiėmimams, nuo šiol galės išrašyti apsilankymą muziejuje, spektaklyje ar kitame kultūros renginyje, į kurį pacientas eis nemokamai ar už simbolinę kainą. Kitaip tariant, kultūra – bet kuria savo forma – pripažįstama svarbia rūpesčio žmogaus fizine ir psichine sveikata dalimi, už kurią valstybės sveikatos sistema prisiima atsakomybę ir finansinę naštą. 

Aktyvi kūrybinė veikla gelbsti ne tik gydantis, bet ir prevenciškai: kultūra lėtina biologinį senėjimą, mažina lėtinį stresą, gerina širdies ir kraujagyslių būklę, slopina įvairius uždegiminius procesus. Skirtingos kultūrinės patirtys apdovanoja mūsų organizmą unikaliais „ingredientais“, laimės vitaminais, o veiklos bendruomeniškumas stiprina ryšius ir pasitikėjimą, ypač nuo socialinės vienatvės ar depresijos kenčiantiems asmenims. Toskanietiškas modelis, kurį įkvėpė ankstesnė regiono iniciatyva „Muziejai išvien su Alzheimerio pacientais ir jų artimaisiais“, jau startavo tarp Lukos ir Sienos miestų pediatrų, taigi su ypatinga atida vaikų ir paauglių poreikiams.  

Neseniai Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto ir Lietuvos socialinių mokslų centro mokslininkų atliktas tyrimas taip pat išryškino milžinišką kultūros vertę teigiamai gyventojų gerovės savivokai: reguliarus parodų ir festivalių lankymas, skaitymas ir susitikimai su autoriais teikia pasitenkinimą gyvenimu ir, kaip rašoma pranešime spaudai apie tyrimą, „daro panašų poveikį kaip gaunamos didesnės pajamos“. Pajamos – būtent čia slypi skaudžiai realistinė ir vis dar sunkiai sprendžiama kultūrinės įtraukties grandis: kiek gyventojams yra ekonomiškai ir geografiškai prieinama kultūrinė įvairovė.

Gyvenu Italijoje, kur kultūrinė pasiūla, švelniai tariant, kiklopiška: nuo tarptautinio lygio meno festivalių, bienalių, trienalių ir kitokio formato parodų iki leidybos industrijos su knygų mugių maratonais, kuriems atlaikyti reikia ypatingų fizinių ir protinių pajėgumų. Didžioji šios pasiūlos dalis pastaruoju metu itin glaudžiai susaistyta su masinio turizmo sektoriumi, o tai lemia išpūstas bilietų kainas, amžinas grūstis ir begalines eiles, kurias atkentėjus joks meno kūrinys nebeteikia džiaugsmo. Taip, užtvindyti Italijos muziejai ir meno erdvės yra didelė bėda. Kita vertus, praktiškai kiekvienas šios šalies lopinėlis per savo architektūrinę ir gamtinę aplinką alsuoja grožiu, o būti la grande bellezza apsuptyje, sutaria medikai, visus veikia gydomai. Vėlgi, jei tik nepaverčiame to sunkiai prieinama preke.

Šiuose tikrai puikiuose projektuose ir tyrimuose apie visuomenės psichinės sveikatos stiprinimą per kultūrą pasigendu vieno komponento: žvilgsnio į pačių kultūrininkų imuninės sistemos būklę. Kaip laikosi kūrėjai, bibliotekininkai, kuratoriai? Kiek jie jaučiasi įtraukti ir palaikomi? Ar gauna orų atlyginimą ir adekvatų veiklos finansavimą? Klausiu ne retoriškai, o stebėdama abiejų šalių kultūros sektoriaus vargus dėl sistemiškai mažinamo biudžeto, primestų verslumo modelių, darbo nestabilumo ir apskritai nepagarbaus požiūrio į bendruomenę, kuriai vis dar tėviškai pamokslaujama iš tribūnos. Bendruomenę, kuri niekada nėra prioritetų sąrašo ar metinio šalies vadovo pranešimo viršuje, nebent ištikus kokiam kultūriniam sezonui.  

Apie sektoriaus negalavimus garsiai prabilo Italijoje pirmąkart surengtas kultūrininkų streikas. Nustebsite: šalyje, kurią ne taip retai paralyžiuoja streikuotojai, kultūros ir meno žmonės į gatves vieningai patraukė pirmą kartą. Birželio 12-ąją skirtinguose Italijos miestuose duris lankytojams užvėrė archeologiniai parkai, archyvai ir teatrai, o freelanceriai, sudarantys bene didžiausią leidybos darbuotojų dalį, tarp jų ir vertėjai, nustatė automatinius el. laiškų atsakiklius su aiškiai išdėstytais reikalavimais, tarp kurių minima ir dirbančiųjų pischofizinė sveikata. 

Sąmoningumas ir maištavimas prieš išnaudojimą ar melą taip pat veikia gydomai, esu tuo tikra. Lietuvoje dėl Kultūros ministerijos kilę protestai ir pirmasis įspėjamasis streikas suveikė kaip gera vitaminų injekcija ir bendruomeniškumo išjudinimas, o drauge kaip aiškus kultūrinio paveldo, kūrybiškumo ir meno svarbos tvirtam visuomenės imunitetui įvardijimas. Tokį protestą galime praktikuoti visi ir kasdien, užsukdami į savo miestelio biblioteką, prenumeruodami mėgstamą kultūros leidinį, suburdami prieinamą teatro būrelį paaugliams (man toks būrelis kadaise davė daug gero!). Tai irgi yra kultūros protestas. Tai irgi yra laimės receptai.