Trys nutikimai Ispanijoje.

 

Tado Kazakevičiaus nuotr.

 

Šie keli atvejai nutiko piečiausioje Europos dalyje, Ispanijoje. Ar jie galėjo man nutikti Lietuvoje? Klausimas retorinis. Gerumo pavyzdžių neabejotinai daugėja, bet jais socialiniuose tinkluose dalinamasi kaip išskirtiniais, vadinasi, tai dar nėra įprasta kasdiena.

Pirmas. Prie kavinės tualeto durų laukia moteris. Jaunas oficiantas, bėgdamas pro šalį, pabando duris atidaryti, moteris gestais rodo – ne ne, palauksiu, ten kažkas užėjęs. Oficiantas nusišypso, pamoja jai sekti paskui ir nuveda į tarnybinį WC.

Antras. Apžiūrime vos už mus aukštesnę skulptūrą, skirtą žmogaus teisėms. Įvairių žmonių figūros išsidėsčiusios ratu, tad ir einame ratu. Ant mažo pjedestalo trumpam prisėdęs „Glovo!“ („Bolto“ pusbrolis) kurjeris naršo telefone, bet pamatęs mus pašoka ištaręs „atsiprašau“ ir leidžia prieiti prie skulptūros arčiau. Nors ir šiaip netrukdė.

Trečias. Žmonai traukiant ranką iš kišenės, tarsi kažkas išskrieja, atsigręžiu – nieko. Bet tuoj mus pavijusi moteris atiduoda penkių eurų banknotą.

Visa tai nutiko maždaug per pusvalandį Mursijos mieste. Tarsi nieko ypatinga, žmonės mandagūs, visur pasitaiko ir tokių, ir visiškų antipodų. Bet tokia geranoriško dėmesio kitam sankaupa, kai ją pastebi, – o svetur žvilgsnis visuomet skvarbesnis, – ima kuždėti apie kažkokią anomaliją, siūlo regzti sąmokslo teorijas, įtarti per jėgą išvarytus į gatvę vietinius šalies įvaizdžiui kurti. Maža to, prisimenu ryte matytą neįgalųjį su vežimėliu, bandantį vairuoti sudėtingu pandusu į katedrą ir sulaikantį keletą kantrių lankytojų; pastebiu tikrai daug vyresnio amžiaus elegantiškai apsirengusių žmonių gatvėse; dar nuolatos girdžiu pasisveikinimus parkuose ar kvartalo gatvelėse... Negali sakyti, kad to pas mus nėra, bet proporcijos stipriai kitokios, išskirtinumą paverčiančios taisykle.

Ieškodamas priežasčių bandau remtis į istoriją, išsigalvoti tikrą, ne apsimestinį katalikišką auklėjimą ir gal dar genuose užsilikusį maurų palikimą, pabrėžiantį pagarbą vyresniems ir moterims (nors femicido skaičiai Ispanijoje tuoj pat atmeta tokius svarstymus). O įtikimiausiai man į tiesą duria namo grąžinantis lėktuvas, nutupiantis tiesiai į Danutės Gailienės knygą „Ką jie mums padarė“. Karo ir pokario traumos, palikimas kelioms kartoms, nepasitikėjimas kitais, žmogiškos kultūros lygio nepasiekęs istorinis kaimynas, įtempta šiandienos padėtis. Pirėnų pusiasalis – labiausiai nutolęs nuo šių erdvių, o ir maurų valdymo laikai paliko priešingų žymių, jie vadinami convivencia, pavydėtinu įvairių tautų ir religijų sugyvenimu. Pagaliau kaip po intensyvaus tautų maišymosi ispanai atsakytų į klausimą, kas jiems yra kitas?

Mūsų laikysena kitokia. Fiziškai juntama. Kai vasarą grįžau iš Europos kultūros centro Vienos, kitą dieną vykdami į pajūrį sustojome degalinėje, kurioje bakus ir skrandžius pildėsi bendravardiklinė Lietuva. Eilė prie WC – kaip mūras, kuokomis neišmuši, norėdamas ją kirsti turi atsiprašinėti ir išvysti nepatenkintus veidus. Aiški, raumenimis ir stovėsena išreikšta savos teritorijos gynyba. „BMW paketas“, t. y. viskas, kas susiję su šią markę vairuojančiųjų elgsena. Amžių įtvirtinta laikysena, kokios gal mums ir reikia, – tam, kad atsilaikytume prieš tą istorinį kaimyną. Tik klausimas, kiek iš tiesų laikomės, o kiek suinteresuoti ginti vien asmeninę teritoriją?

 

Kavinė „La Bella Lola“ Mursijoje. Vaido Jauniškio nuotr.

 

Grįžtu prie „La Bella Lola“ (rekomenduoju) kavinės oficianto, kuris valiūkiškai aptarnauja visus, užkalbina net ne savo staliuko svečius ir aplinkui sėja geros nuotaikos fluidus. Ar jam  sunku tai daryti? Ar daug kainuoja tai, kas į čekį neįskaičiuojama? Galbūt kitą dieną jis bus surūgęs ar tylus, bet šiandien jis toks. Kitose kavinėse prie espreso kavos (už 1,3 Eur, nes tai ne prabangos prekė!) pridedama šypsena ar tiesiog dėmesys, vyresni šeimininkai įmanytų pabendrauti, bet „lo siento, no hablo español“, jaunesni tiesiog maloniai ką nors pasiūlo ar šiltai pažvelgia. Rodos, džiaugiasi vien dėl užėjusio žmogaus, o darbas jiems yra ne pareiga, ne uždarbis, bet viena iš prasmingo gyvenimo dedamųjų. Todėl – malonaus gyvenimo. Grįžusį į Vilnių vienoje madingų uraganiškų kavinių mane pasitiko kančia, kurią skleidė laimingiausios pasaulyje kartos atstovai. Dviese išsyk, kažką tarpusavyje kalbėdamiesi, žiūrėdami į telefonus. Viskas buvo užsakyta ir pateikta be jokio akių kontakto. Manęs jie nematė, manęs išvis ten nebuvo, tik idealus marksistinis prekių ir pinigų santykis. Ar čia vis dar tas pats „ką jie mums padarė“?

Netoli mūsų vykstantis karas skatina kariauti viduje, išsilieja agresija, raštais – esė, komentarais, replikomis, auginančiomis pyktį, nepakantumą, nesusikalbėjimą. Sakiniai kaip smūgis priešininkui, vėlgi toks pat teritorijos užkariavimas. Pyktis, patyčios nagrinėjamos gal šimtąkart dažniau nei džiaugsmas. Niekaip neprisimenu, kada kur skaičiau apie dėmesį kitam, atjautą, tą nuvalkiotą žodį „empatija“. Ne tas laikas? Atrodo, tai liko savipagalbos knygose, kurios – už „kotiruojamos“ kultūros rėmų.

Todėl ir kasdienos sugyvenimo žanras toks: pasisveikinimai parkuose, laiptinėse kupini įtampos. Išvystame kitą ir, jei nenuleidžiame akių, vyksta kelių sekundžių nebyli dvikova – kas pirmas? Lyg pirmam ištarti būtų silpnumo ženklas. Pagaliau išgirsti „hai!“, a, užsienietis, – irgi „hai!“, atlėgo. Kitose šalyse tai yra tiesiog nerašytas etiketas, siūlantis saugesnį buvimą.

Rašytojas Pascalis Bruckneris tai įvardija kaip „praleistą pasimatymą su likimu“: kiekvienas nepasisveikinimas, neišdrįsimas, kontakto neužmezgimas užveria vartus tolesnėms pažinties vystymo galimybėms, kurios galėtų nuvesti prie atradimų, nuostabos erdvės. Todėl, pasak rašytojo, būtų puiku vadovautis iškart dviem prieštaringais principais – ne tik pasinerti į savo erdvę, dabartį, bet ir žvalgytis aplinkui kuriant ateities planus.

Tačiau visai nebūtinos tolesnės pažintys, jų plėtotės, atsitiktinio kontakto virsmas verslu ar vėlesnio gyvenimo gairėmis. Mano matyti mursijiečiai, atrodo, tą žvilgsnių susitikimo svarbą suvokia kaip esminio sugyvenimo principą. Negalvodami, bet žinodami, kad drugelio sparnų sukeltas vėjas neabejotinai padvelks vakariu kitoje pasaulio pusėje. Nesvarbu, kurioje, – jie per savo migracijų istoriją ir dabartį kur kas geriau mato, kad pasaulis visas yra čia.