Anądien važinėjome po Dzūkiją ir dairėmės po Zervynas. Tai etnografinis kaimas ant Ūlos upės kranto, kaip miško žvalgų gyvenvietė minimas nuo XVIII amžiaus. Čia kelis dešimtmečius gyveno ir kūrė Juozas Aputis, kurio namai, kaip interviu „Lietryčiui“ mini vietinis bitininkas ir kryždirbys Algis Svirnelis, jau ilgą laiką stovi liūdnais langais, tik retkarčiais aplankomi vaikų ir anūkų.

Čia vaikštant apima sakralus pojūtis, keistas pakylėtumas – tylios šonais susiglaudusios sodybos, kryžiai, parišti baltomis prijuostėmis (jas rišdavo nuotakos, dėkodamos gimtam kaimui, jaunos moterys, negalinčios susilaukti vaiko arba kaip tik atgailaujančios už nuodėmes), kalvelės, atvedančios žemyn prie tamsaus paupio, – visa tai it laukinė, savaime nutikusi bažnyčia.

Ne kiekvienas gali ten gyventi. Minėtame interviu pažymima, kad naujakurių beveik nėra. Nieko keisto – ateiti į tokius namus, juos tinkamai saugoti ir prižiūrėti, ne tik nedėti plastikinių langų, bet ir sutrūnijusias duris ar sijas restauruoti, perdaryti pagal senųjų meistrų papročius – kunigiško pašaukimo reikalaujantis užsiėmimas. Be abejo – prasmingas.

Tai prisiminiau LRT.lt perskaitęs mokytojos, kritikės, apžvalgininkės Elžbietos Banytės palyginimą, kad lietuvių literatūros egzamino temos – „Toks liaudies buities muziejus“. Iš tiesų, ne kiekvienas gali apsigyventi Donelaičio, Vaižganto, net ir Maironio kalboje. Nors jie yra lietuvių tapatybės kalviai, kryždirbiai, nors ir esu mylimajai pataluose skaitęs Donelaitį. Vis dėlto jų primygtinumas egzaminuose atrodo neorganiškas. Ne dėl to, kad jie nebūtų aktualūs (apskritai aktualumas pervertinamas), bet dėl to, kad jie bekompromisiai. Nesinorėtų paversti moksleivių kasdienybės literatūriniu kovos lauku, kur vienokių ar kitokių pažiūrų programų sudarytojai mokinių rankomis tvatijasi baltušių, maironių ir vaižgantų iškamšomis. Ir nors tikiu, kad kiekvienas moksleivis yra pajėgus išmokti keletą raktažodžių apie visus reikiamus autorius ir sudėlioti sėkmingą rašinį atsiskaitymui, tikrai ne kiekvienas, net ir po daugelio metų, supras, kam to reikėjo, o dar blogiau, jei nuo literatūros tiesiog atšoks.

Kita vertus, galbūt tai siekis įrašyti žmonėse kodą, kuris nutautėjimo ar okupacijos atveju leistų rekonstruoti tapatybę iš pašaknų; iš atminties užkaborių išsitraukti lietuvišką hegzametrą, silabotoniką, piemenų raliavimus. Prisiminti kvapą ir sugebėti atkurti kažką, kas prarasta.

Beje, apie kvapus. Birželio 28–30 d. vyko naujos kultūrinės DIY erdvės „Retrito Smarsas“ atidarymas. „Studium P“ bendruomenė ėmėsi įveiklinti apleistą pastatą Vilniuje, Nemenčinės pl. 7, buvusį redemptoristų vienuolyną, vėliau sovietų perdarytą į tuberkuliozės dispanserį ir vaikų sanatoriją. Čia pristatyta gausaus būrio šiuolaikinių menininkų paroda, įvairiais pavidalais reflektuojanti sanatorijos semantiką. Nors apsilankyti nuoširdžiai rekomenduoju, turiu pasidalinti, kad labiausiai įsiminė smarvė. Galbūt iš čia ir pavadinimas – smarsas? Ten galima rašyti smarvės architektūros istoriją. Šlapimas, vaistai ir chemija, pelėsis, trūnijantis medis, drėgmė, gaišenos, šiukšlės. Kvapai padeda įsižeminti, įgalina keliones laiku. Man tai pirmiausia – automobilinio špakliaus kvapas. Tėvas glaistydavo (ruošdavo dažyti) automobilius kieme. Jau vėliau, sulaukus 18, man pačiam pabandžius špakliuoti per meiles sudaužytą bičiulio „Golfą“, tas kvapas grąžino į vaikystę.

Taigi, ar liaudies buities muziejaus kvapas per egzaminus padės išsaugoti tautinę atmintį? Ją įpaminklinti? Ar kaip tik taps pono Byno į savo butą per angą laiškams sukištais atvirukais, kuriuos paskui naiviai džiugu vartyti? Ar tai bandymas aktualizuoti kūrėjus, apie kuriuos nebepavyksta kalbėtis organiškai? Dėstyti tai, ko nebepatiriame, nebesutinkame kasdienybėje?

Šiame numeryje kvietėme rašytojus pasvarstyti, ką jie galvoja apie žemės ūkio darbus, ir pamažu vėrėsi, kad viskas susiję, kad sodai ir daržai – ne priešprieša šiuolaikinei literatūrai ar kultūrai. Liaudies buities muziejus irgi neprieštarauja šiuolaikinei literatūrai. Bet egzaminai neprivers tų tekstų gyventi.