Ilgai laukta Krystiano Lupos Wilfredo Georgo Sebaldo autofikcinio kūrinio „Emigrantai“ inscenizacija 2023 m. Avinjono festivalyje nepasirodė. Nepasirodė ir Šveicarijos „Comédie de Genève“, darbai sustojo likus kelioms dienoms iki premjeros dėl sekinančių repeticijų bei kūrybinės grupės ir Krystiano Lupos nesutarimų. Metus trukęs konfliktas visgi baigėsi ilgai laukta premjera sausio 13 d. Paryžiaus Odeono teatre. Ta savaitė Europoje buvo itin šalta, bet nei šaltis, nei konflikto atgarsiai nesutrukdė susirinkti pilnai salei. Mane, kaip ir nemažą dalį žiūrovų, gelbėjo vilnonis šalikas ir angliški subtitrai.

 

„Emigrantai“

 

W. G. Sebaldas „Emigrantuose“ pateikia 4 žmonių istorijas, jam būdingu dokumentiniu stiliumi laviruodamas tarp istorinio metraščio ir dienoraščio. K. Lupa pasirinko inscenizuoti dvi istorijas: Pauliaus Berreterio, mokytojo, kuris nuo nacių režimo pabėgo iš Vokietijos į Prancūziją, ir Ambroso Adelvardo, homoseksualaus W. G. Sebaldo giminaičio, kuris dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą emigravo iš Veimaro į JAV. Abiejų vyrų gyvenimai pažymėti tremties, emigracijos ir smurto. Vienas dėl žydiškų šaknų, kitas dėl  seksualinės orientacijos yra išvyti ne tik iš namų, bet ir tampa emigrantais savo pačių gyvenime. Vidiniai namai – priklausymas ir ramybė – nebepasiekiami. W. G. Sebaldas apie karo patirtį rašo, kad žmonės sulig kiekvienu širdies tvinksniu praranda vis daugiau savęs, tampa abstraktesni ir mažiau suprantami patys sau. Abu veikėjai susiduria su vidine tremtimi: jų gyvenimas nutrauktas ir liko praeityje, o dabartis tėra laiko stūmimas, skausmingai laukiant dienų pabaigos tuštumoje. Jie nebeturi kur grįžti. Vienintelė vieta, kur norėtų grįžti, – praeitis, nebeegzistuojantis laikas, vieta, kurios niekada ir nebuvo. Abi istorijos iš atminties iškasa žmones, kurių likimas buvo pasmerktas tylai. 

Užduotis – kaip pavaizduoti laiko benamystę scenoje – nelengva, bet K. Lupa ją įgyvendina meistriškai. Ilgiau nei 4 valandas scena po scenos žiūrovai stebi lėtą prisiminimų kasybos procesą. Režisierius su archeologo šepetėliu sluoksnis po sluoksnio nuvalo dulkes ir atkasa praeities žmones ir jų būtį. Siužetas scenoje išsivynioja ne aiškia trajektorija, o nuolat grįžtant, permąstant scenas ir prisiminimus, vis atkasant kažką nauja. Bet taip veikia ir atmintis: ne tiesioginis, tikslus ir aiškus procesas, bet nuolatinis gromuliavimas mintyse, beviltiškas siekis sukonkretinti miglotus prisiminimus. 

„Emigrantuose“ pasakotojo ir autoriaus balsai susilieja, tačiau režisierius drąsiai išsprendžia šią tapatumo dviprasmybę – scenoje per klampias atminties pelkes lydi pats W. G. Sebaldas, vadinamas ir Winfredu, o antroje dalyje – taip, kaip buvo vadintas realybėje – Maxu. Ir nors „Emigrantai“ yra bene autobiografiškiausias W. G. Sebaldo kūrinys, žiūrovas visgi nėra tikras, kiek scenoje yra tiesos. K. Lupa meistriškai palieka dviprasmybę, nežinomybę, perima estafetę iš W. G. Sebaldo ir toliau kuria istoriją, grįstą neužtikrintais faktais, išblukusiomis nuotraukomis ir miglotais prisiminimais.

Pirmoje dalyje vaizduojamas P. Berreterio gyvenimas. Sebaldas gauna žinią, kad jo senas mokytojas nusižudė. Viskas, ką Sebaldas žinojo apie mokytojo gyvenimą, kad dėl žydiškos kilmės jis nebegalėjo dirbti mokykloje, todėl 1934 m. turėjo pasitraukti į Prancūziją. Ir čia atsiveria bedugnė, į kurią K. Lupa nardina žiūrovus: koks turėjo būti mokytojo gyvenimas, kad gėda ir skausmas taip sugraužtų? Ilgainiui archeologinis darbas atskleidžia, kad mokytojas grįžo į Vokietiją ir 1939 m. pradėjo tarnauti nacistinės Vokietijos armijoje, nors tėvai žuvo koncentracijos stovykloje. Grįžo į S (miestelį, kuriame gyveno) jau be namų: nors anksčiau mėgo mokytojo darbą, praleidęs 6 metus nacių armijoje lyg savotiškoje tremtyje, į kurią sąmoningai save įstūmė, mokytojas nebegali pakęsti vaikų. Anot W. G. Sebaldo, jis negalėjo pakęsti ir S, miesto, kuriame gyveno ir į kurį grįžo.

Antroje dalyje, taip pat trunkančioje kiek daugiau nei dvi valandas, W. G. Sebaldas bando atsekti į JAV emigravusio dėdės gyvenimą. Ambrosas, vienintelis ne žydiškos kilmės veikėjas W. G. Sebaldo kūrinyje, praleidžia visą gyvenimą tarnaudamas Cosmosui Solomonui, bankininko sūnui. Cosmosas lėtai grimzta į beprotybę, o Ambrosas – į meilę savo šeimininkui. Autoriaus dėdės gyvenimas pasibaigė psichiatrijos ligoninėje palūžus nuo nepakeliamo skausmo dėl mirusio mylimojo.

Scena visada lieka kukli ir nuoga, keičiantis erdvei (iš kuklaus miegamojo į mokyklos klasę, į namą prie ežero, apleistus ir prabangius namus ir, galiausiai, psichiatrijos ligoninės palatą), neapleidžia jausmas, kad esame jau sugriautame pasaulyje, Europos civilizacijos akligatvyje. Vienintelė šviesa ir džiaugsmas išnyra ekrane, kuriame sukasi prisiminimai ir prarasti gyvenimai. Permatoma ekrano širma sukuria ne tik papildomą erdvę. Veiksmas rodomoje videomedžiagoje ir scenoje sukuria dvigubo laiko jausmą. Kartais scena atkartoja veiksmą ekrane, kartais – atvirkščiai. Ekranai, visiškai ar pusiau uždengiantys sceną, leidžia žiūrovui būti dviejose vietose vienu metu. Būtent dėl šių dviejų greičių scenoje atsiskleidžia sebaldiškas judėjimas tarp praeities ir dabarties. Aktoriai nardo tarp dviejų laiko lygiagrečių, žiūrovas stebi šią praeities dokumentiką, kelionės po praeitį dienoraštį.

Išsitraukiu dvejų metų senumo užrašus apie K. Lupos „Austerlicą“, sukurtą Lietuvos scenai ir žiūrovams. Palyginus su 2020 m. „Austerlicu“, „Emigrantuose“ mažiau vadinamojo Holokausto kičo, kultūroje atpažįstamų simbolių, supaprastinančių ano meto įvykius, jų pasekmes ir žmonių patirtis. Pats W. G. Sebaldas sakė nekenčiąs Holokausto literatūros kaip literatūrinio žanro. Tiesiogiai kalbėdami ir bandydami tiksliai atvaizduoti Holokausto įvykius kultūroje, mes iš esmės sukonkretiname ir nuvertiname įvykių mastą ir poveikį. O režisierius W. G. Sebaldo nutylėjimus paverčia atpažįstamais ir supaprastintais Holokausto simboliais, o to rašytojas stengėsi išvengti. Jau pirmame „Austerlico“ veiksme matėme į vaikus nukreiptą ginklą, pabaigoje – svastiką ir scenas koncentracijos stovykloje. K. Lupa daro tai, kas kartojama nuo Primo Levi’o iki „Šindlerio sąrašo“.

 

Simono Gosselino nuotraukos

 

W. G. Sebaldas daug ką nutyli. Skaitant raidės susilieja ir „Austerlicas“ kartais paslydus tampa „Auš­vicu“. Bet paties žodžio Aušvicas romane nerasi ir šis nutylėjimas yra iškalbingas. W. G. Sebaldas nesiekia šviesti ar informuoti, tiesiog klausia, ar įmanoma neatsiminti, nežinoti, ignoruoti ir praleisti. Juk pats romanas byloja būtent apie tai, ką asmeninė ir pasaulinė istorija praleidžia. Skaitytojas skverbiasi pro rūką, pro tirštą istoriją, kuri yra prie pat, bet kartu dažnam jau nebepažini ir svetima.

Sukurti šį tą originalaus apie Holokaustą nelengva, bet W. G. Sebaldui pavyko nekalbant apie Holokaustą, nerodant to, kas turėtų būti akivaizdu. Rašytojas su atmintimi ir tapatybe elgiasi atsargiai ir kruopščiai kaip su krištolu. O K. Lupos interpretacija jau nebesusijusi su atmintimi, jis pasitelkia kartais net pernelyg gerai pažįstamus simbolius, kad priverstų žiūrovą iš naujo atsiminti.

Galbūt todėl nustebino K. Lupos draminėje „Austerlico“ interpretacijoje atsiradęs žodis, neegzistuodamas romane, jis tampa viena jo ašių: „Turėjau vadintis Aušvicu“, – sako K. Lupos Austerlicas. Kodėl? Tiesmukumas nukreipia dėmesį nuo istorijos paslydimų, skylių ir neišbaigtumo. O „Emigrantuose“ gerokai daugiau nutylėjimo ir subtilumo, tai labiau sebaldiška iš dviejų K. Lupos inscenizacijų.

Vien atsiminimo veiksmas gali būti skausmingas, sako W. G. Sebaldas ir K. Lupa jam pritaria. Rašytojas lyg ir norėtų atgaivinti tai, kas prarado teisę tapti atsiminimais. Prisiminimas yra į dabartį perkelta praeitis, leidžiame jai ir tiems, kas buvo, išlikti. Bet atsiminimų svoris slegia ir lėtina spektaklį, dialogus ir veiksmą. Antroje „Emigrantų“ dalyje pauzės darosi nepakeliamos, veiksmas sulėtėja iki sąstingio, iki įšalo, kai net molekulės nebejuda.

Ar „Emigrantų“ trukmė privalėjo būti 4,5 val.? Greičiausiai ne. Pirma dalis buvo meditacija, antra – lopšinė, užliūliavusi minkštose kėdėse šiltai susisupusius žiūrovus. Tačiau net ir nuobodulys gali būti stiprus jausmas. Gal būtent to laiko ir reikia, kad patirtume skausmingą tuštumą, kurią atveria praeityje likę gyvenimai. K. Lupa išverčia atminties svorį į teat­rinę kalbą ir rezultatas nelengvas. Niekas jo teatriniame pasaulyje nėra paprasta ar palikta atsitiktinumui. Visgi pasibaigus spektakliui vidurnaktį išlendam į šaltą Paryžiaus naktį ir prisiminimuose lieka P. Berreterio gyvenimas, o antroji spektaklio dalis nuskęsta prisiminimuose.