Agnė Pulokaitė. Kai grožis nepamirštamas

Birželio 17 d. per „Kultūros naktį“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje karaliavo lėlės ir muzika –­ čia parodyta viešnių iš Italijos Giuseppinos ir Marios Letizios Volpicelli atliekama muzikinė lėlių programa. Seserys Volpicelli yra ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje garsios teatro dailininkės, lėlininkės ir kolekcininkės Marios Signorelli (1908–1992) dukterys. M. Signorelli išgarsino jos sukurtos originalios lėlės-skulptūros fantočiai (it. fantocci), taip pat dėl ypatingos konstrukcijos šokti ir plastiškai judėti galinčios lėlės, su kuriomis ji sukūrė ir garsiuosius savo lėlių baletus: S. Prokofjevo „Pelenę“, C. Debussy „Žaislų dėžutę“ („La boîte à joujoux“, 1913). Ji ne vien kūrė, bet ir visaip kitaip skleidė lėlių teatro kursą: sukaupė didžiulę pasaulio lėlių kolekciją, rašė knygas, Bolonijos universitete dėstė lėlių teatrą, įsteigė ir ilgus metus vadovavo Italijos UNIMA skyriui. Apie baltiško kraujo turinčią italų lėlininkę (jos motina kilusi iš Latvijos), netyčiom visu jos gyvenimu tapusį lėlių teatrą, jo praeitį ir didžiulius ateities lūkesčius kalbėjausi su Giuseppina Volpicelli.

„Žąsiukų tango“, vaidina Giuseppina ir Maria Letizia Volpicelli

Itališkojo lėlių teatro leitmotyvas užsimezgė dar bežiūrint bene giliausiai širdin krislu įpuolusį „Kino pavasario“ filmą „Graži ir prarasta“ („Bella e perduta“, rež. Pietro Marcello). Poezijos ir kažkokio pirmapradžio liūdesio persmelktas filmas prasideda Vezuvijaus kalno gelmėse, iš kurių į žemę pašaukiamas italų commedia del’arte personažas Pulčinela, turėsiantis įvykdyti paskutinį Karditelo angelu vadinamo Tomaso norą –­ išgelbėti jo veršiuką. Čia tarp dokumentinių kadrų, vaizduojančių protestus, mitingus ir varguomenės susirėmimus su policija, sušmėžuoja veršiuko akimis regimas pasaulis, paklūstantis gamtos dėsniams, mitologinei sampratai, metafiziškas, poetiškas. Filmas tampa elegiška dviejų keistokų personažų – veršio ir Pulčinelos – kelione po prarastą Italiją, kurioje beprotiškas grožis nyksta valdžios abejingumo, politinių neramumų akivaizdoje ir kur senieji būdai gyventi, jausti ir matyti lieka suprantami tik šiems visai nežmogiškiems, bet labai humaniškiems personažams. Jausmas, kad kažkas labai gražaus gali būti pamiršta arba, neduokdie, prarasta, neapleido ir kalbant su Giuseppina. Tačiau pirmiausia klausiu, kokie keliai baltąją naktį seseris atvedė į Lietuvą.

„Su trupe daug keliavome po visą pasaulį – buvome Kinijoje, tolimuose žemynuose, – o štai prie Baltijos vis nepavykdavo nukakti, nors mano močiutė Olga Resnevič kilusi iš Latvijos. Su ja praleisdavau labai daug laiko: ji mane vesdavosi į teatrą, pasakodavo apie šiurpią raganą Babą Jagą, apie tai, kaip žiemą viską aptraukia ledas ir kokios milžiniškos Baltijos jūros bangos. Mano vaizduotėje susikūrė magiškas šio krašto vaizdas, be to, Baltijos šalys garsėja savo muzikantais, režisieriais, aktoriais – regis, tokios mažutės, o tiek potencialo! Taigi labai norėjome atvykti, nors bandymų būta ir anksčiau (kartą visko teko atsisakyti dėl oro uoste prapuolusio bagažo), tačiau tik dabar pirmą kartą pasirodysime Lietuvoje su programa „Allegro con brio“ (liet. „Linksmumas su vėjeliu“). Tai visiems, kad ir kokioje šalyje vaidintume, suprantami muzikiniai numeriai. Tačiau skirtingų regionų muziką – valsą, tango ar polką – atliekame itališka dvasia! Lėlės tokiems koncertiniams etiudams itin tinka: jos taip šoka ir atlieka akrobatinius triukus, kaip žmogus nesugebėtų, o, pavyzdžiui, dainuodamos operos ariją gali taip pailginti kaklą, kaip žmogaus anatomija neleistų“, –­ tikina Giuseppina.

Iš tiesų tos itališkos dvasios pasirodyme netrūko. Buvo be galo smagu ir net šiek tiek keista stebėti į tvankios drėgmės prisodrintą Šlapelių namo salytę ankštai susirinkusią publiką, kuri, net ir būdama visai ne itališka, reagavo (tiesa, pasirodymo pradžioje aktorių ir vertėjo pamokyta) labai temperamentingai. Lietuvį įaudrinti nėra paprasta, o ypač kai rodomas toks liaudiško lėlių teatro tradicija (tokios Lietuvoje apskritai nėra) paremtas vaidinimas. Piršosi mintis, jog jei turinys būtų artimesnis mūsų kontekstams, politiškas ir pašaipus, savą auditoriją panašus teatras tikrai turėtų.

M. Signorelli su fantočiais po savo parodos Berlyne, 1930 m.

Giuseppina užsiminė apie savo močiutę O. Resnevič, rusų kilmės latvę, meno kritikę ir vertėją, ištekėjusią už italų gydytojo ir gyvenusią Romoje. Bandau klausti apie garsųjį jos senelių bene du dešimtmečius namuose Romoje turėtą literatūros ir meno saloną. Jai tai – šeimos istorija, artimųjų gyvenimai, o ne garsios pavardės kultūros ir meno istorijoje. Vis dėlto tos pavardės, iki Antrojo pasaulinio karo vykę ryškūs procesai dailėje, Italijoje įgavę futurizmo formą, turėjo didžiulės įtakos Marios Signorelli kūrybai. Jos tėvų salone lankėsi And­ré Rodinas, Konstantinas Stanislavskis, Giorgio de Chirico, Eleonora Duse, Luigi Pirandello, Filippo Marinetti. Tuo laiku gimę jos kūriniai fantočiai, be abejo, sugėrė futuristų Marinetti ir Umberto Boccioni įtakas, nusispalvino de Chirico metafizinės tapybos atspalviais, buvo įkvėpti Fortunato Depero, Paulo Klee, Aleksandros Exter sukurtų lėlių. Iš tiesų fantočiai yra vieni originaliausių XX a. italų dailės kūrinių. Pagaminti iš tekstilės, vielos, rastų objektų, tokių kaip sagos, veidrodžio duženos, dantų krapštukai, jie primena plastiškas, judrias skulptūras. Dar iki karo M. Signorelli šiuos kūrinius eksponavo garsiojoje A. G. Bragalios galerijoje Casa d’Arte (greta to paties de Chirico, Klimto, Kandinskio), tuomet Pary­žiuje, Berlyne. Taigi fantočiai ją, kaip dailininkę, akimirksniu išgarsino, tačiau į savo lėlių teatrą ji įsisuko kiek vėliau ir kiek kitokiomis aplinkybėmis.

„Mama ilgai norėjo pasišvęsti vien menui – kurti kostiumus, scenografiją, lėles Italijos ir Europos teatrams, o ne atsiduoti šeimai. Tačiau užėjus Antrajam pasauliniam karui, kai įprastas gyvenimas nutrūko, ji metė teatrą ir pagaliau ryžosi ištekėti už mano tėčio, kuris jos rankos ir meilės laukė bene dešimtmetį. Teatrą pakeitė šeima. Kai gimiau aš, jiedu su tėčiu pradėjo vaidinti man lėlių spektaklius, o kadangi namuose visuomet lankėsi daug svečių, jie ėmė raginti išeiti vaidinti už namų sienų, didesnei publikai. Paradoksalu, kad, jai uždarius didžiojo teatro duris, atsivėrė langelis, ir 1947 m. mama įkūrė savo teatrą –­ L’Opera dei Burattini“, – M. Signorelli nuosavo teatro, kuriame vėliau pradėjo vaidinti ir jos dukterys, pradžią prisimena Giuseppina.

Su šiuo teatru, kuris nuo anų laikų labai pasikeitė, ir toliau keliauja lėlininkės, viešėjusios Lietuvoje. Vis dėlto pagrindine savo misija seserys dabar laiko sukauptos kolekcijos išsaugojimą. Kolekciją sudaro per 5 tūkst. lėlių iš Europos, Kinijos, Indijos, Pakistano, Japonijos, Rytų Europos šalių, šešėlinės lėlės ir Malaizijos, Balio, Tailando, Turkijos, Graikijos, tradicinės Afrikos šalių lėlės, kaukės, taip pat sceno­grafija lėlių spektakliams, popieriaus teatro paviljonai, daugiau nei pusė tūkstančio plakatų, scenarijų. Kaip buvo sukaupta ši milžiniška kolekcija, klausiu Giuseppinos: „Mama pamatė, kad maždaug 6 dešimtmetyje, kai atėjo televizija, lėlių teatro paveldui iškilo didžiulis pavojus. Vyresnieji lėlininkai apleido šią meno rūšį, o jų palikuonys nematė prasmės išsaugoti to, kas sukurta, tiesiog puolė išmetinėti senas lėles. Tapo ypač aktualu to paveldo neprarasti, stengtis bet kokiais būdais jį išsaugoti ateities kartoms, nes lėlės juk atspindi mūsų, žmonių, istoriją.“ Gražus sutapimas, kad liepos pradžioje atidarytas Tarptautinis Podreccos-Signorelli cent­ras mažame Italijos miestelyje Čividale del Friulyje, kuriame atskirą vietą užims ir kito garsaus italų lėlininko Vittorio Podreccos miniatiūrinės lėlės, įsikurs lėlių restauravimo cechai, tyrimų centras. Čia išsipildys ir didžioji M. Signorelli svajonė – bus įkurti lėlių namai. Tokių išsipildymų norėtųsi palinkėti ir svajojantiems Lietuvoje - šioje šalyje prie grėsmingai banguojančios Baltijos.

„Liūtas ir tramdytojas“. Nuotraukos iš asmeninio G. Volpicelli archyvo