Skaidrė Baranskaja. Itziko Galilio dvaro baletas

Jautriu kūriniu mūsų Nacionalinė opera pasitiko Vėlines. Spalio 25–27 d. įvykusi kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ premjera gražiai įsikomponuoja į šio rudens melancholišką nuotaiką ir prisiminimais apie išėjusius artimuosius persmelktą atmosferą. Spektaklio režisierius, choreografas, poemų, kostiumų ir šviesų dizaino autorius Itzikas Galilis prabyla balso ir judesio kalba, abstrakčiais tekstais, emocingais, turtingais vaizdais ir neįprasta operos-baleto forma.

 

„Amžinybė ir viena diena“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Amžinybė ir viena diena“. Martyno Aleksos nuotrauka

 

„Kai aš būsiu vienas / visiškai vienas netgi ne pats su savimi / aš iškasiu duobę žemėje ir į ją sušnibždėsiu – aš tave myliu“, – tokia įžanga pasitinka šlamantį link savo kėdės žiūrovą. Plakatas su šiuo užrašu įbestas į balto smėlio krūvelę – kapelį, šalia, neįgaliojo vežimėlyje, sėdi sulinkusi moteriškė, scenos erdvė iš viršaus įrėminta aksominio juodumo uždanga. Trinkteli pirmieji R. Mačiliūnaitės akordai ir veikalas prasideda... bėgimu. Bėgama ilgai, gal kiek per ilgai, rėkaujama, nešami plakatai, du ilgšiai iliustratyviai imituoja muštynes, vežimėlis su močiute taip pat stumiamas, bet nespėja su visa dinamiškai bėgančia minia, nespėja ir diedukas su laistytuvu. Simbolizuoja, matyt, kažkokius kartų santykius arba klimato kaitos aktyvistų mitingą. Nesvarbu. Netrukdo klausytis muzikos, skambančios dramatiškai, teatrališkai, pagal ją gali ir šokti, ir dainuoti, ir rėkti. Jokiu minimalizmu net nekvepia, Ričardo Šumilos vadovaujamas orkestras emociškai susiliejęs su minia scenoje, tirštas muzikinis potėpis lenkia mintis jausmingojo baroko link. Pasirodžiusi deus ex machina – Justinos Gringytės Deivė auksu spindinčiu kostiumu – gieda kažkokius beprasmiškus žodžius. Kita vertus, ir nimfos Kalipsės apdainuojamos kančios kokioje nors barokinėje operoje ne daugiau prasmingos. Pasirodo ir šokėjai.

Jeigu kažkas bando teigti, kad šokis, balsas, tekstas ir muzika viename yra naujas nematytas žvėris meno pasaulyje, tai leiskite tiesiog šyptelėti. Nieko naujo po saule, nauja tėra gerai pamiršta sena. Prancūzijoje opera gimė, valdant karaliui Saulei būtent baleto scenoje (nepainioti su Italija). Ballet de cour (dvaro baletas) suformavo opéra-ballet ir comédie-ballet žanrus. O kur dar Kunqu opera, atsiradusi Kinijoje Mingų dinastijos laikais, kurioje vienu metu dainuojama, šokama, deklamuojama ir muzikuojama. Taip jų kūriniuose ir iki šių dienų, nes UNESCO saugo. Žinia, itališkos operos triumfo akivaizdoje baletas tapo tik dramma per musica puošmena, bet jau XX a. pabaigoje žinomi choreografai Pina Bausch („Orfėjas ir Euridikė“), Johnas Neumeyeris („Dama su kamelijomis“) įkelia kojelę į operos teritoriją. Dabar pasaulyje tai gana ryški tendencija – šokamas „Oneginas“, „Manon“, „Karmen“, Šekspyro sonetai. Lietuvoje tai taip pat nėra didelė naujiena, turime Onutės Narbutaitės „Kornetą“ pagal Rainerio Marios Rilke’s eiles su ekspresyviais baleto solisto inkliuzais, prisimename ir Jono Jurašo 2007 m. statytą Christopho Wilibaldo Glucko operą-baletą „Orfėjas ir Euridikė“ su Eglės Špokaitės Euridike. O Isadora Duncan šoko pagal XI a. persų poeto ir matematiko Omaro Chajamo eiles...

Panašu, tokios amžinybės I. Galilio eilės neišgyvens, jos per daug abstrakčios ir nesiūlo bent kiek daugiau koncentruotos minties, baleto artistams nėra už ko užsikabinti. Galbūt todėl dauguma šokio epizodų stokoja svorio ir stambaus plano. Mėlynomis „robomis“ aptaisyti šokėjai juda beveik automatiškai ir ne visada sinchroniškai. Žinoma, įvaldyti I. Galilio choreografiją reikia rimto pasiruošimo, įprastas klasikinio ir netgi neoklasikinio šokio instrumentarijus ne visada yra tai, ko reikalauja choreografas. Gaga judesys, gimęs Izraelio baleto ir šiuolaikinio šokio dermės laboratorijoje, yra raktas į šio meistro judesio pasaulį, tarsi gruntas, ant kurio tapomas profesionalus baletinis judesys. Mūsų trupė puikiai įvaldžiusi neoklasikinį stiliuką, profesionaliai šoka klasiką, tačiau su ryškų braižą turinčiu I. Galiliu pasiruošę dirbti toli gražu ne visi.

Naujajame spektaklyje yra labai gražių, tikrai galiliškų choreografinių epizodų: vyrų baletas pirmame veiksme su dominuojančiu solistu Jonu Lauciumi, apšviestas iš dangaus krentančia, rembrantiška, kiek­vieną vyrišką torsą išryškinančia šviesa, šoka ironija dvelkiantį patriarchalinį ritualą su medžio lazdomis ir čia pat šokėjai, išdidžiai pamojavę savo vyriškumu, kretėdami, susimetę į kupreles nueina į scenos gilumą pasiramstydami tais simboliais kaip lazdelėmis. Toks ironiškas šypsnis labai jau rimtai nusiteikusiam žiūrovui apskritai yra būdingas I. Galiliui, kaip ir tam tikras neišbaigtumas, savotiškas daugtaškis. Nepaprastai gražus antro veiksmo adagio – J. Laucius, Jeronimas Krivickas ir operos solistė Viltė Gineitytė nubanguoja daugiasluoksne, asociatyvia percepcija persmelktame šokyje, tarsi iš naujo nutapytoje ir suvoktoje Pietoje. Labai jautrus, intymus ir moterų duetas – balerina Vilija Montrimaitė ir operos solistė Jovita Vaškevičiūtė. Įspūdingas J. Krivicko monologas, jis yra aiškiai pagavęs statytojo „vaibą“, jo kūnas kalba. Šiame gana ilgame epizode šokėjas polemizuoja ne tik pats su savimi, bet ir su scenografijos subjektu (siena), taip pat su balsu. Tai tik keli ryškesni epizodai, galbūt jų buvo ir daugiau...

Veikalas tiesiog tirštas simbolių, metaforų ir klišių. Žaibiškai kintanti scenografija verčia žiūrovą taip pat žaibiškai persiorientuoti savuose vaizdiniuose ir asociacijose. Diskantu giedantis vaikas, pastoliais laipiojantys operos solistai, choras, iš plyšių lendančios balerinų kojos, rankos, veidai-kaukės sukuria dalelių greitintuvo įspūdį, visi laukia mažų mažiausiai Higgso bozono apsireiškimo... Sulaukiame. „Kingd-o-o-o-m of lo-o-o-o-ve“, – išraiškingai traukia Deivė, parimusi ant orkestro duobės parapeto. „Kingdooom of loooove“, – atitaria į žiūrovų salę nutekėjęs choras. Tik man kažkodėl girdisi: „Pif paf ojojoj umiraet zajac moj – puff puff oi oi oi miršta mano zuikis oi – bang bang ooh my hare is dyyying.“ Švieslentės efektas turbūt.

Draugai