Angelina Lapinskaitė. Motinų ašaros „Zoom“ teatre, arba Kaip aš nualpau lovoje?

 Perskaičiau Svetlanos Aleksijevič literatūrinės dokumentikos knygą „Cinko berniukai“ ir pasižiūrėjau Oskaro Koršunovo teatro sukurtą „Zoom“ spektaklį „Alpulys“ (pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę). Norom nenorom gretinu šias patirtis ir klausiu: kokią vietą many randa „Zoom“ teatras? Ką cinko berniukai šnabžda į ausį prieš nukrentant į slaptingą alpulio būseną? Ir apskritai, ar praėjus trisdešimčiai metų po pirmojo „Cinko berniukų“ pasirodymo tai dar aktuali, su skaitytoju gebanti megzti ryšį knyga?

Prasideda spektaklis. Užgesinu kambaryje šviesą. Užuolaidų netraukiu, balso, raginančio išjungti telefono garsą, nėra. Aktoriai prisistato, pasako, ką vaidins. Aldona Vilutytė skaito remarkas. Pradžioje šalčiau, mechaniškai – galima pastebėti, kaip sekant tekstą akys juda iš kairės į dešinę, vėliau žodžiuose atsiranda vis daugiau emocinio krūvio, aktorė susijaudina, kenčia, smelkia žiūrovą kiaurai, įkurdina jo vaizduotėje miglą, krentančius vazonus, kryžių, duchus. Aktoriai, taip pat besigaluodami su nemotyvuotomis pauzėmis, žiūrėjimu į ekraną, tarsi abejodami, ar kas išgirdo, pamatė, suprato, atranda drąsos, ir įvyksta alpulys. Tai keistai koncentruotas spektaklis – stambiu planu matai vieną aktorių. Tik vieną tuo metu. Gali skaičiuoti poras, dėmes ant verkiančios motinos veido, žiūrėti į aktorės kreivą priekinį dantį, stebėti, kaip formuojasi seilių lašelis ant lūpos. Toks paradoksalus artumas primena išpažintį, kamera ir ekranas išnyksta. Tai tau vienam pasakojama istorija.

Spektaklio centre – alpstančios motinos, pakimbančios paralelinėje realybėje, slapstydamosi nuo pasaulio, kuriame jų sūnūs žūva ir žudo kitus. Jos jautrios, švelnios, žvėriškos. Susipina istorijos tų, kurioms grąžina karstus, ir tų, pas kurias sūnūs pareina gyvi. Bet kuriuo atveju, jos kenčia. Motina, kurios sūnus užmušė virtuviniu kirvuku žmogų, kaltinama be žodžių, tad į svetimą balsą, tūnantį jos viduje, ji atsiliepia: „Jūs ką, galvojat, aš jam knygų neskaičiau?“ („Alma littera“, 2017, vertė Algimantas Mikuta). Didvyrio ir nusikaltėlio motina – riba tarp šių dalykų išnyksta. Auga graužatis, pavydima galinčioms lieti ašaras prie kapo, vadinančioms sūnus didvyriais. 

 

Angelina Lapinskaitė. Motinų ašaros „Zoom“ teatre, arba Kaip aš nualpau lovoje?

 

Spektaklio centre į alpulio būseną panirusi naujokė – bėganti motina – atidžiai stebi kiekvieną detalę, negali pamiršti gniaužomos rankose karininko kepurės, bėgimo, slėpimosi, kaltės, kad per mažai maldavo palikti sūnų – lyg taip būtų galima atšaukti mirtį. Istorijose apnuoginama ne tik netektis, bet ir motinystės sudėtinga psichologija: „Motinai nedera prisipažinti, bet aš jį mylėjau labiausiai pasaulyje. Labiau negu vyrą, labiau negu antrąjį sūnų, mylėjau visus, bet jį tarsi ypatingai.“ Todėl, kai praneša apie mirusį sūnų, ji perklausia, gal tai jaunėlis; kita netekusi vaiko antrus metus merdi; dar kita įreikšmina nuojautą – ji negalėjo apsivilkti spalvotos suknelės ir tada... pasirodė jie; ketvirta nebegalėjo bendrauti su vyru, namus iškabino nuotraukomis; penkta buvo „motina iki galo“ – atsidavė suluošintam, nusižudyti bandžiusiam sūnui. Spektaklyje motinos kaip pro miglą stebi greta esančius šešėlius, negali suprasti, kas vyko kare, bet jaučia kančią dėl negrįžusių vaikų, duchų, minų, jų pačių praeities ir naivumo. Kaip sutartinėje žodis išeina iš vienos sąmonės, yra pratęsiamas ir nusėda kitoje.

Spektaklyje vyksta karnavalizacija – motina su kirvuku doroja triušį, į kraujo kupiną indą visos merkia pirštus, taško jį į šalis. Bėgančiai motinai neleidžiama likti stebėtoja – ji raginama įsitraukti. Gyvenama karnavalo įstatymais – tai sukeistintas pasaulis, tarsi motinos bandytų suvokti, ką patiria išėję jų sūnūs. Tik tokiu būdu į jų ratą priimama bėganti motina . Triušio kapojimas – analogija su žmonių žudymu. „Yra kraujas, reikia jį lieti.“ Kartu jos viena kitą skatina prabilti, pasakoti istoriją. Motinos girdi pažįstamą skausmą.

Kitą tragedijos pusę spektaklyje reprezentuoja gydytojas ir berniukas. Iš Afganistano grįžęs gydytojas, jausdamas nesutaikomą priešybę tarp šio ir ano pasaulio, pasineria į košmarišką būseną. Išgyvenama trauminė patirtis: „Ten, Afgane, sužinojau, koks mėšlas manyje tūno ir kaip giliai.“ Žmogus sužino, kaip greitai galima atimti gyvybę, koks minkštas suglebęs kūnas. Yra liudijimų, atskleidžiančių, kokia neviltis apima matant snukius malančius saviškius, nuo narkotikų ir degtinės apkvaišusius kareivius, kokia baimė išsiskirti iš masės. Gydytojas sako, kad žudyti lengva, tačiau vėliau jis įsišneka ir pripažįsta, kad norėtų pakviesti visus pamatyti, kaip žmogus gimsta – kiek kančios patiria motina, kaip į šį pasaulį sunkiai ateinama ir kaip galima lengvai tai sunaikinti.

Spektaklyje girdimi monologai neturi klausytojo (tarsi pamirštama, kad klausomasi), viskas išvirsta į minčių srautą su daug pertrūkių, nuo pasakojimo pereinama prie kalbėjimo sau.

 

Angelina Lapinskaitė. Motinų ašaros „Zoom“ teatre, arba Kaip aš nualpau lovoje?
Svetlana Aleksijevič. Ugnės Žilytės piešinys.

 

Pasirodanti jauna daili mergina – Vasilka – irgi svetimoji. Ji kalbasi su motinomis, bet į ją nereaguojama, nesijuokiama iš karinių anekdotų. Ji reprezentuoja moteris, kurios į Afganistaną vyko dėl įvairiausių priežasčių – norėdamos keisti pasaulį, jaustis reikalingos, ieškodamos meilės, nes taip reikėjo. Jos viską įsivaizdavo prakilniai, tarsi pareigą padėti berniukams, jauniems kareiviams. Visos neišvengiamai patyrė sukrėtimą. Išdraskyti kūnai, susipriešinimas, teisingumo ir žiaurumo paradoksai. Vasilka pasakoja, kaip renka mėsgalius – it grybautų. Atmintin įsirėžia ir kariai, šaukiantys „mama“. Viduje permąstomi tokie nesuvokiami dalykai – labiau gaila mirusių mūšyje, ne ligoninėje. Be to, ten moterys buvo verčiamos kekšėmis, nes pačios nesuprato, kur papuolė. Grįžusios jau negali niekam pasakoti apie tai, kur buvo – jų darbas nevertinamas, pajuokiami idealai.

S. Aleksijevič „Cinko berniukai“ nesiekia vienos tiesos (kokia ji galop būtų?), o atskleidžia balsus tarp balsų. Jų susiliejančius aidus. Pasaulis yra žiaurus, neteisingas, pasiklydęs, todėl žmonėms sunku išgirsti net savą balsą, ypač kai jis skiriasi nuo skambančiųjų. Tylūs balsai įgarsinami. Priešingai nutinka spektaklyje: sąmonėje skambantys balsai susiduria su kitu, ištaros neišvengiamai susiduria, polemizuoja. Nepaisant to, kiekvienas gali apie save tarti paskutinį žodį, pavyzdžiui, bėganti motina, jausdama spaudimą, įgyja drąsos, stiprybės. Iki šiol neturėjusios balso motinos susiduria, o spausdamos, audrindamos patirtis išgyvena bendrą egzistencinį skausmą, netektį. Jos pradžioje daugiau juokiasi, į viską žvelgia sarkastiškai, atšiauriai, paskui atsiveria. Jaučiama, kaip pleištas skeliasi tarp daugybės tiesų ir mano tiesos, tarp daug balsų ir mano balso. Keičiasi supratimas apie kančią. S. Aleksijevič atskleidžia, kokia motiniška kančia universali – iš tavęs atimamas žmogiškumas, esi ne tik pažemintas, bet ir negali nieko pakeisti, žodžiai „vaikas nesugrįš“ įsismelkia amžiams.

Šio spektaklio neįmanoma aptarti nekalbant apie diskusiją. Kai pasibaigia tekstų skaitymas, O. Koršunovas formaliai pasveikina su premjera, užsimena apie aktorių laukiantį kitą, intymųjį susibūrimą. Užsidaro ratas – justi, kad aktoriai, režisierius, pjesės autorius yra arčiau nei žiūrovai. Pasigirsta ataidintis žiūrovų ačiū, ačiūačiūačačač... Aktorių kaukės nukrinta. Žiūrovai neskuba palikti virtualaus teatro, gali užduoti klausimus. Kalbantieji susijaudinę, jų balsai dreba, už jų matosi visa buitis – lovos, spintelės, gali skaičiuoti spintelėje išbertas kruopas... Taip supranti, kiek nedaug reikia, kad įgytum valios gėrėtis, stebėtis, tapti kito pasaulio dalimi.

 

Angelina Lapinskaitė. Motinų ašaros „Zoom“ teatre, arba Kaip aš nualpau lovoje?
Svetlana Aleksijevič. Ugnės Žilytės piešinys.

 

Aktoriai dalijasi patirtimi – vaidinant teatre galima jausti žiūrovą, greta esančius aktorius, o per „Zoom“ lieki vienas, todėl pasakius, pavyzdžiui, juoką, ieškoma atsako – gali pastebėti tą sekundę sustingusį žmogų, kuris laukia vienokios ar kitokios reakcijos. Ypač nustebinusi aktorius patirtis – 10 minučių tylos po spektaklio, jokių plojimų, nieko. Įdomus aktorės liudijimas: „Savęs nemačiau, apėmė frustracija.“

Nors režisierius yra sakęs, kad jų teatrui svarbi ne kiekybė, o kokybė, per dvi savaites spektaklį matė daugiau nei 104 tūkst. žmonių – tai didžiuliai skaičiai. Sulaukta daugiau nei 1,5 tūkst. patiktukinių reakcijų. Pats režisierius stebėjosi interaktyvumu: kai aktorius įsijaučia, iškart pasipila patiktukų banga. Supranti, kad ši tema yra aktuali, universali. Pjesės autorius Marius Ivaškevičius teigia: „Karas – ne paradas.“ Tad šiuo spektakliu ir norėta išsklaidyti įsivaizdavimą apie mirties grožį. Spektaklis aktualus, nes kalba ne tik apie Afganistaną, bet ir apie Sausio 13-ąją, Čečėniją, Gruziją, Ukrainą, Siriją, Baltarusiją. Kartkartėmis pjesėje juntama alogika skatina skaitytoją patį savęs klausinėti. Tik taip, kaip sako O. Koršunovas, vaizduotėje gali atsirasti rūkas, kuriame įsikūrė „Alpulio“ veikėjai.

Vienas svarbiausių „Zoom“ teatro išskirtinumų – ne tik aktoriai yra vieni vaidindami, toks pat vienišumas apima ir žiūrint. Lieki vienas su unikaliais išgyvenimais. Yra tik tavo žiūra. Reikia didesnio pasiruošimo, nusiteikimo? Nusiteikus, įsigilinus apima neapsakomas siaubas, kurį norėtum palikti salėje, bet jis persikelia į tavo namus – spektaklis tave persekioja ir net nugula su tavimi į lovą.

 

Svetlana Aleksijevič. Apie tai, kad užaugome tarp budelių ir aukų ČIA

 

Svetlana Aleksijevič. Vietoj biografijos ČIA

Draugai