Režisierius ir literatas (žr. p. 40) Konstantinas Bogomolovas šį rudenį Maskvos „Lenkome" pastatė A. Puškino „Borisą Godunovą". Siūlome kritikų recenzijų fragmentus. (Praėjusį sezoną Vilniaus mažajame teatre R. Tumino pakviesto K. Bogomolovo „Mano tėvas – Agamemnonas" (LM, 2013-09-20), deja, nesulaukė reikiamo publikos dėmesio ir vaidinamas maždaug kartą per du mėnesius. Režisieriaus nuomonė apie publiką turbūt pasitvirtino...)

„Pati garsiausia puškiniška remarka „Liaudis tyli" („Народ безмолвст­вует") monitoriais neprabėgs, tačiau toji nebyli scena, pernešta į pirmojo veiksmo vidurį, bus įgyvendinta su kaupu. Bandos, kurią reikia „skersti arba kirpti", vaidmenį atliks – nesunku atspėti – pati publika. Prieš caro karūnavimą scena ilgam ištuštėja, ir publika kantriai kenčia pau­zę – žiūrėdama į ekraną, kuriuo bėga titrai: „Liaudis kantriai laukia, kol jai bus pasakyta, ką toliau daryti. Liaudis –­ buka banda."

Kuo arčiau finalas, tuo rečiau salėje skamba juokas. Bogomoloviška „Boriso Godunovo" versija, skirtingai nei anksčiau pastatytas O. Wilde'o „Idealus vyras", sąmojinga, bet visai nelinksma. Rūsti panieka – taip turbūt galima pavadinti režisieriaus požiūrį į visus pjesės, kurią Rusija vaidina jau kelintą kartą savo istorijoje, personažus be išimčių. Bogomolovas negaili nei liberaliai, nei patriotiškai nusiteikusių nenaudėlių, o labiausiai niekina liaudį. Patys žinote už ką. Už tylėjimą."

G. Sitkovskij. „Novyje izvestija"

„Trolinimo kalba nenumato meninių ieškojimų. Žinoma, Marija Mironova galėtų suvaidinti Mariną Mnišek kur kas rimčiau nei šis Julijos Timošenko šaržas. Ir Aleksandrui Zbrujevui ne itin įdomu kišti puškinišką Borisą į siaurus rėmelius su kažkokiu komiteto sekretoriumi iš tarybinio filmo. Bet ką darysi – pasirinktas formatas reikalauja aukų. Trolinimas diktuoja savo taisykles ir dažnai verčia prikalbėti daug nereikalingo. Trolinimas – toksiškas žanras. Tai tas atvejis, kai vaistai gali būti pavojingesni nei liga. Bet kam dabar lengva?"

O. Jegošina. „Ogoniok"

„Užviręs tirštą postmodernistinę košę, Bogomolovas pamažu ima grubiai maišyti savo paties kurtą pasaulėlį. Neabejokite: jis šitą žaidimą galėtų užbaigti šauniai. Dargi palengvindamas recenzentų darbą: rašyti apie spektaklį, kur viskas logiška ir linksma, lengviau, nei aiškinti, kodėl režisierius darko savo kūrinį. Sąmoningai apsunkindamas sau užduotį, keisdamas mūsų suvokimą, atsisakydamas eiti tuo keliu, kuriuo taip sėkmingai ėjo „Karamazovuose", Bogomolovas nukreipia spektaklį į postdraminio teatro lygmenį, kuriame prasmės ir charakteriai dauginasi ir byra, kaip Rusija per Maištą."

A. Šenderova. „Teatr"

„Visur pas jį bus sofų. Ypač daug jų lenkiško „Ledo" dekoracijoje – vos ne baldų salonas – ir tai leidžia suręsti subtilias mizanscenas. Kodėl sofa svarbi? Pirma Bogomolovo rekomendacija artistui – atsipalaiduoti, kalbėti ramiai ir natūraliai, slėpti emocijas, nerėkti ir nelakstyti tuščiai. Todėl pasodinti jį ant ko nors minkšto jau yra pusė darbo. Tam, kad teatras turėtų sąsajų su šiuolaikiniu žmogumi, teisingai suvoktų jo būseną, reikia atminti, kad tas žmogus leidžia laiką sėdėdamas."

A. Chitrov. „Vedomosti"

„Pagrindinis kritikams iškilęs klausimas: dekonstruoja Bogomolovas savo kūrybinį metodą ar profanuoja jį? Pastatė spektaklį teatre, kuriame niekas negali jam paprieštarauti, kaire koja per mėnesį ar sąmoningai sulipdė reginį, po kurio nuolatinis vartotojas, atėjęs į labiausiai „vartojamą" Maskvos teatrą, amžiams juo, autoriumi, nusivils?"

O. Šakina. „Novaja gazeta"

„Tam, kad salė nedvejotų, apie ką kalbama, kai Godunovas matuojasi Monomacho kepurę, choras užtraukia „Боже, царя храни", o monitoriai rodo RF prezidento kortežą. Kai kalbama apie pasprukusį Kurbskį, ekranuose „pateka" Berezovskio veidas. Realybės montažas dinamiškas. Puškino brolis kalbasi su juo skaipu: išvažiuok, kol ne vėlu, kai prasidės, liksi „penktoje kolonoje". Makarevičius garsiai rekomenduoja nesilankstyti besikeičiančiam pasauliui. Yra vietos ir caro patarėjui vaikų ir senelių klausimais, telefoniniams pokalbiams, gausiam kraujo praliejimui."

M. Tokareva. „MK"

„Negali teigti, kad beviltiška. Humoras – geras. Charizmos – net perviršis. Dėl skonio – bėda. O dėl Puškino –­ iš viso katastrofa. Finalinės scenos ekrane bėga eilutės: „Godunovo kraujo spaudimas šokteli. Jis supranta, kad miršta." Bet skamba „Oskaro" vertas A. Zbrujevo monologas, už kurį Bogomolovui atleidi visą ankstesnį jo chuliganizmą ir palieki teatrą trokšdamas amžiams įsiminti Zbrujevo Godunovą, bet ištrinti režisūrines atliekas.

Toliau Bogomolovas planuoja – nei daugiau, nei mažiau –­ „Hamletą" MCHAT'e. Užjaučiame Šekspyrą."

I. Kornejeva. „Gazeta.ru"

„Režisierius manipuliuoja žiūrovų sąmone, nuolat keisdamas laiko ir vietos aplinkybes. Spektaklis prasideda žinių studijoje, kurioje vyksta laida „Vladimiras Pozneris tremtyje", o prieš kitą sceną titrai paslaugiai praneša, kad „tai jau ne telestudija, tai vienuolynas", nors erdvė visiškai nekeičiama. Vėliau žiūrovams bus pasakyta, kad „čia 1597-ųjų Rusia, o Lenkijoje vyksta festivalis „Sopotas 1979".

Jau ne pirmą kartą režisierius veiksmą „judina" panaudodamas užrašus ekrane, nes taip lengviau įtvirtinti savo sąlygas – spektaklio žiūrovams įteigti bet ką. Bogomolovas naudojasi „Kulešovo efekto" teatriniu analogu: „vaizdelis" jo spektakliuose gali įgyti diametraliai priešingas prasmes keičiant užrašus. O prasmė gimsta iš sudėtingų kontrapunktų, atsirandančių iš to, ką žiūrovas mato scenoje, ką jis girdi ir kokį tekstą skaito. Bogomolovas tarsi tyrinėja publiką, pasakinėdamas jai tam tikras asociacijas ir pakišdamas reikalingas mintis. Kai Pimenas ilgesingai prisimena Ivaną Rūstųjį, ekrane įsijungia Stalinas tribūnoje."

N. Berman. „Snob"

„Atrodo, vienintelė šios fantazijos rusų istorijos temomis realybė yra ta, kad liaudis tyli. Du kartus režisierius stambiu planu parodys nužudyto berniuko veidą –­­ iš pradžių caraičio Dmitrijaus, o paskui Godunovo sūnaus. Ir abudu kartus scenoje klyks Gliukoza: „Šok, Rusija, ir verk, Europa"... Liaudis švenčia. Liaudis abejinga. Kaip tiksliai pasakė Artemijus Troickis, liaudis nepasiruošusi mirti nei už Putiną, nei už laisvę. Nei už Godunovą, nei už Otrepjevą. Ir tai galbūt nėra taip jau blogai."

N. Agiševa. „Colta.ru"

Parengė Jūratė Visockaitė