Jūratė Visockaitė. Amžiais rūta!..

Nežinia, kieno daugiau yra pačiuose operos ir baleto „Dievo avinėlis“ (LNOBT, lapkričio 18 d.) pamatuose: rašytojo Rimanto Šavelio – jo to paties pavadinimo romanas išėjo 1974 m. – ar poetų Sigito Gedos ir Marcelijaus Martinaičio, 1982 m. apsiėmusių rašyti eiliuotą tekstą Felikso Bajoro operai. Libretas šiandieninėje premjeroje stebina įžūlia antitarybine potekste, kuri, matyt, ir lėmė gilų stalčių šiam 9 dešimtmečio LTSR kūriniui. Spektaklio subtitruose bėgančios eilutės stebina, kad iš viso galėjo būti anuomet parašytos ir planuojamos įgyvendinti scenoje.

 

 „Dievo avinėlis“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

Įdomu, kad labai greitai, 1987-aisiais, pasirodė filmas „Amžinoji šviesa“ (scenarijus R. Šavelio, režisierius A. Puipa), taip pat drąsiai ir talentingai atveriantis nuskurdusį pokarinį kolūkinį kaimą. Hm, gal jau ir prieš Sąjūdį pas mus kaupėsi šioks toks politinis atšilimas?

 

 „Dievo avinėlis“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

O stilistiškai vertinant sunkų įkūnyti tiek anais, tiek šiais laikais („Amžiais rūta!..“) kontroversišką tekstą, manau, visi trys a. a. rašytojai gali būti laikomi šio už tiesą aukojamo avinėlio autoriais: „Pakeisime gamtą ir orą / Pakeisime musę į vorą“, „Lietuva, graži tėvyne, / Lopai skyles prasitrynė“, „O tie, kur nemato naujos Lietuvos, / Liks be galvos“, „Niekas nemato, niekas negirdi / Kaip kerta dalgiai žolei per širdį“, „Patraukė dalgiai žolei per galvą / Visa tėvynė pakeitė spalvą“, „Obelie, obelie, ar tu gali pražydėti? / Iškirstam sode negaliu pražydėti“, „Stok į kolūkį! Tik gautą žemę vėlei atiduot? / Neatiduosi – toli išvažiuosi“, „Ko dar? Ko dar smirsti? / Suvienysime arklius, sėklas ir galvoseną / Stebuklų visokių prigalvosime“, „Ar tu žinai, ką reiškia šerti utėles žeminėj? / Pradvoksta autai, plaučiai ir Tėvynė“, „Prisipažink, juk bijai mirti?.. Ne pačios mirties, o to, kad pames tartum šunį / Ir niekas po to nepasikeis“.

 

 „Dievo avinėlis“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

Galime tik įsivaizduoti, koks „Dievo avinėlis“ galėjo gimti 9 dešimtmečio pradžioje. Manau, ne toks kaip nūnai juodas ir baltas, ne toks tragiškas, o spalvingai, kovingai ir viltingai socialistinis... Gal gerai, kompozitoriau, kad negimė? Kita vertus, atsimename, kad iš tų pasipriešinimo pelenų scenose imdavo ir atsirasdavo pirosmaniai ir kvadratai...

Kad ir kaip būtų, F. Bajoro muzika buvo ir lieka esminis pagrindas, egzistencija ir siekiamybė. Man talentingame spektaklyje vis dėlto buvo vietų, kai pritrūkdavo jėgų žiūrėti į sceną, – tuomet užsimerkdavau, ir muzika (dirigentas Gintaras Rinkevičius) iškart grąžindavo išsiskaidžiusį dėmesį. Net atsirado poreikis klausytis vien muzikos įrašo.

 

 „Dievo avinėlis“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

Spektaklio scenografo Marijaus Jacovskio vienu ar kitu nuožulnumu iškeliamos gegnės padeda apimti neapimama – operą ir baletą, statiką ir judesį. Po gegnėmis, rodos, mėginama sutalpinti niekaip nesukuriamą lietuvių epą. Pokario tragediją. Ji prasideda staiga, nuo pirmo dirigento rankos pakėlimo ir kirčio ir baigiasi (bent jau man) režisūriškai Martyno Rimeikio puikiai išspręsta finaline abstrakčia scena – nūdienių žmonių nueinančiomis figūromis ilgo, siauro ekrano fone. Bravo!

Deja, tokį pakylėjimą nugesina prilipdytas epilogas su elementariomis pakabomis ir šlapiais marškiniais ant jų... Oi, Martynai, Eimuntas Nekrošius sakytų: „Sėsk, du, galvok dar.“

Visas spektaklis vizualiai – su gegnėmis / namo karkasu, su išrautais medžių šaknų gumbais / kuvaldomis – rodomas kaip ištisinė drama. Net ir miško, baltų dvasių figūrėlės, taip sakant, šekspyriško, makbetiško juodumo. Vestuvės yra drauge ir šermenys, o bobelių pasišaipymas – drauge ir apraudojimas. Pagrindiniai veikėjai vyrai – Titas ir Kvedaras, pritapėlis ir nepritapėlis – irgi susidvejinimas, kurį patvirtina baletinis duetas.

 

 „Dievo avinėlis“. Martyno Aleksos nuotraukos
„Dievo avinėlis“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

Tad žiūrovai į spektaklį turi ateiti ir ištverti jį kaip sunkią istorinę pamoką. Iš kurios mes kaip užkeikti vis nepasimokome. Gal scenografija kažkam susisies su šiaudelių sodais, bet, manau, daugeliui – su kasdienės realybės kadrais: Ukraina užgriozdinta vos ne iš viso pasaulio suvežtais senais ir naujais ginklais bei artilerijos išdaužytais namais.

Iš operos ir baleto atlikėjų išskirčiau soprano Kamilės Bonte Gabiją – juodais čebatais ir skaidriu nesusivokiančio avinėlio balsu, taip pat baleto artistai, virtę miške siūbuojančiais medžiais, jų sielomis.

LNOBT norisi vien girti už pasiryžimą prikelti nacionalinį kūrinį. Jis tarsi atsveria ir išperka visus kartu sudėtus rigoletus, traviatas ir korsarus.


Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.