Ar Bulgakovui tai patiktų? Pokalbis su režisieriumi Rolandu ATKOČIŪNU

Trumpam nusikelti į Maskvą Naujosios ekonominės politikos (NEP'o) laikais. Į tokią kelionę kvies Lietuvos rusų dramos teatras, besiruošiantis spektaklio „Zoikos butas" premjerai (gegužės 14, 15 d.).

Prieš beveik devyniasdešimt metų Michailo Bulgakovo parašyta satyra – pasakojimas apie grupelę žmonių, kuriuos vienija ne tik ilgesys praėjusiems laikams, bet ir vienintelis troškimas – pabėgti į užsienį. O kol svajonė neišsipildė, belieka gudriai laviruoti klestinčiame biurokratizmo bei kyšininkavimo rojuje.

Apie artėjančią premjerą kalbamės su režisieriumi ROLANDU ATKOČIŪNU.

„Zoikos buto“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šiame teatre 1991-aisiais dirbote kartu su aktoriumi ir režisieriumi Michailu Jevdokimovu. Koks jausmas grįžti po beveik ketvirčio amžiaus pertraukos?

Laiko daug praėjo, daug kas pasikeitė. Tai, man rodos, buvo mano pirmas pastatymas po sugrįžimo [iš Maskvos Boriso Ščiukino valstybinio teatro instituto, – aut. past.]. Pamenu tą rytą: išlipau iš traukinio ir kažkodėl atėjau į Rusų dramos teatrą su visais lagaminais ir pasiūlymu.

Mes Tenesio Williamso „Žemiškąją karalystę" čionai repetavome kaip tik tuo metu, kai už langų vyko visi tie Sausio įvykiai. Bėgiojom ir ten, ir čia. O dabar vėl kažkas kažkur vyksta... Nežinau, ar čia sutapimas, ar kažkieno dar didesnė režisūra.

Kodėl „Zoikos butas" į sceną keliauja būtent dabar?

Mes su scenografu jau seniai buvom nusižiūrėję šitą Bulgakovo pjesę, o su Jonu Vaitkumi dėl medžiagos sutarėme prieš metus, bet tada nebuvo net užuominos į tai, kas šiandien vyksta sociopolitinėje erdvėje.

Ir šiaip labai daug įdomių sutapimų: teatras yra šalia Ukrainos pasiuntinybės; Bulgakovas gimė Kijeve, o palaidotas Maskvoj; „Zoikos buto" turinys tarsi­­ tai, kas vyko Kijeve, bet perkelta į kažkokį mistinį butą Maskvoj – toks namas ten neegzistuoja, nėra nei 104-to, nei 105-to numerio. Toliau vėl: repeticijas pradėjome kovo 10-ąją, Bulgakovo mirties dieną, o premjera bus gegužės 15-ąją, tai yra, jo gimimo dieną ir tai bus ne šiaip sau, o 123-ias gimtadienis – viens, du, trys. Iš kur aš žinau, kas čia vyksta... Bet tegul sprendžia kiti, o mes dirbam savo darbą.

Kuo ši pjesė Jus sudomino?

Buvo labai daug įvairių jos pastatymų: vodevilių ir vos ne miuziklų, kažkas statė kaip buduarinę komediją, kaip tragifarsą. Man pasirodė, kad tai galėtų būti psichologinė drama, kad reikėtų žiūrėti į ją kaip į tam tikrų aplinkybių sukritimą. Tai, kas vyko tuo metu, kada parašyta pjesė, ir tie įvykiai, apie kuriuos joje rašyta, buvo tam tikras kataklizmas. Vieni žmonės prie to virsmo prisitaikė, kiti negalėjo prisitaikyti – pateko į mėsmalę. Man įdomus būtent to žmogaus psichologinis paveikslas: kaip jis elgiasi ir kas su juo vyksta, kaip jis sprendžia tą kardinalų pasikeitimą ir kokius tarpusavio santykius tai pagimdo, nes vis dėlto egzistavo visuotinio nepasitikėjimo atmosfera.

Kai nėra susikalbėjimo zonos, kiekvienas sprendžia klausimą per savo ego ir iš kitų reikalauja pagal save, nes jam turi būti patogu. Atsiranda aibė santykių variacijų. Pjesėje yra tam tikros poros – Zoja-Oboljaninovas, Gusia-Ala, Cherubinas-Maniuška – ir dar daug kitų žmonių, kurie sprendžia savo egzistencines problemas.

Visa tai sudaro tokį dekadansinį foną, kuriame reiškiasi siurrealistiniai vaizdiniai.
Bulgakovas rašė: „kaip aš ilgiuosi to, kas buvo." Tas ilgesys. Aš suprantu, ką jis turėjo omeny: šiltinė neleido jam pasitraukti kartu su baltagvardiečiais – taip jis liko Tarybų Sąjungoj. Paskui jis labai dažnai dėl to priekaištaudavo savo pirmajai žmonai: „Turėjai mane net ir sergantį išvežti."

Į vieną repeticiją atsinešėte medžiagos apie čekistų ir enkavedistų veiklą.

Mes turim romantinį arba infantilų įvykių įsivaizdavimą, o yra konkretūs dalykai. Kokiomis aplinkybėmis Bulgakovas rašė šitą kūrinį? Yra vienas dalykas sėdėti ramiai kabinete ir rašyti, o kitas – būti kokiame nors Slovjanske, kur dabar malūnsparniai skraido, ir ten rašyti pjesę apie meilę. Visuose tuose žodžiuose –­ nori ar nenori – bus antspaudas to, kas vyksta už lango.

Šioje pjesėje yra tam tikras nerimas dėl laikinumo, niekas nežino, kas bus kitą akimirką, kada pasibels ir pasakys: „Tavo laikas atėjo." Jie visi taip gyveno, o tame laikinume elgėsi taip pat, kaip žmonės skęstančiame laive, kai vieni eina vogti, kiti šoka per bortą, treti meldžiasi, ketvirti ištvirkauja, geria. Tai čia irgi toje akimirkoje, toje grėsmėje kiekvienas sprendžia savo klausimą. Mes nė vieno neteisiam, mes tiesiog atskleidžiam, kad taip yra. Normalu – kiekvienas iš jų yra žmogus, kūrinys. Kiekvienas iš jų ilgisi, turi svajonių, sapnų, savo įsivaizdavimą.

Spektaklio scenografija (Martinis Vilkarsis, Latvija), kostiumai (Jolanta Rimkutė) ir muzika (Giedrius Puskunigis) taip pat sufleruoja, kad Jums rūpėjo atkurti to meto atmosferą.

Taip, visa tai yra noras ne traukti paklodę prie savęs, o bandyti nueiti paskui Bulgakovą ir išgirsti, ką jis ten užkodavo. Jis rašė neva satyrą, o iš tikrųjų tai buvo absoliuti dokumentika, bet jis taip prisidengdavo, nes žinojo, kokiam laike gyvena: Bulgakovo nuolatiniai santykiai su Stalinu buvo tas pats, kas sėdėti ant dinamito.

Tas jų žaidimas buvo labai įdomus. Kodėl Stalinas jį taip prižiūrėjo ir laikė už rankos? Tai kaip kažkokia meilės istorija tarp kūrėjo ir diktatoriaus. Ar jis jam patiko, ar buvo reikalingas kaip tas, kuris pasakys tiesą, ar jis tiesiog buvo ganėtinai sentimentalus tironas? Sunku atspėti, ir tai jau būtų kita pjesė.

Kodėl Jums tokia svarbi dokumentinė pusė?

Aš jau atsivalgiau metaforų, simbolių, nebeįdomu. Galvoju, gal ir kitiems taip pat – gal jau norisi kažko tikro? Bent jau santykių prasme, kad tai nebūtų jų imitacija – kažkokie pseudosantykiai –­ kad nebūtų to teatrališkumo. Tai pasiekti yra sunku, nes teatras įpratęs –­ arba laikas jį įpratino – būti tam tikru pramogos objektu ir žiūrovai tarsi irgi nori kuo lengvesnio kelio. Bet tas lengvesnis kelias niekur neveda.

Manau, kad teatras yra paskutinė galimybė dialogui – šiuo metu daug tų technologijų aplinkui ir žmogus jomis išsprendžia savo vienatvę.

Vilkarsis yra sakęs, kad dailininkas turi tapti režisieriaus akimis. Ši pora akių Jus lydi jau ilgus metus.
Taip, jau net sunku suskaičiuoti, kiek mes spektaklių kartu sukūrėm. Aišku, dauguma jų – Latvijoje. O „Zoikos buto" istorija ganėtinai sena: tai buvo prieš kokius penkerius, šešerius metus, kai aš pirmą kartą ištariau jam šitą pavadinimą ir pasakiau, kad pats laikas tai statyti. Mes ją siūlėme Valmieros teatrui Latvijoje, bet jie po to pasiėmė latvių režisierių, o Vilkarsis ir liko. Dėl to mums reikėjo pabėgti nuo jo ten sukurto įvaizdžio.

Šiuo atveju esmė – Zojos butas. Vieta tampa pagrindiniu raktu. Tai reiškia, kad jau vidury aikštės nepasodinsi medžio. Aišku, simboliškai sprendžiant, galima ką nori padaryti, bet mes ėjome autentiškumo keliu. Dėl to atsirado begalė durų ir koridorių, tam tikri slenksčiai... Neaišku, kur pradžia, o kur – pabaiga.

Esate sakęs, kad kiekvienas spektaklis turi savo publiką. Kaip manote, kokiems žiūrovams skirtas šis?

Tai yra universali medžiaga, kiekvienas gali atrasti kažką sau. Vieni –­ tiesiog žiūrėti moters meilės infantiliam vyrui istoriją, kiti – lipti aukščiau ir pamatyti kitą, egzistencinį lygį, o dar kiti gal atras ir kažkokių transcendentinių dalykų. Tai yra vertikalė, bet egzistuoja ir horizontalė – gali tiesiog žiūrėti istoriją, tai, kas vyksta buto teritorijoje.

Kad jau prakalbote apie transcendenciją, o dar artėja ir Bulgakovo gimtadienis – apie ką norėtumėte su juo pasikalbėti, jei tik turėtumėte tokią galimybę?

Kai Giedrius Puskunigis parašo kažkokią temą, jis visada atėjęs manęs klausia: „Sakyk, režisieriau, ar patiko

Bulgakovui mano muzika?" Tai aš manau, kad tas bend­ravimas jau vyksta... Daugelis sprendimų, kurie ateina, man atrodo, ir yra bendravimas – negalėčiau imtis atsakomybės, kad čia aš viską sugalvojau. Yra kažkoks sielų, dvasių pasaulis. Čia mes galvojame, o iš tikrųjų ten turbūt ir yra ta tikroji realybė. Bulgakovas ir apie tai rašė. Tiesa, jis tą kitą pasaulį materializavo.

„Zoikos bute" irgi yra tam tikra dvasinio pasaulio transkripcija, projekcija – kaip mums jį skaityti per paprastus buitinius dalykus, per kažkokius reiškinius ir pavidalus.

Kalbėjosi Eglė Ivanauskaitė