Astijus Krauleidis-Vermontas. 2 gramai kokybiško kokso

Semiotikas U. Eco yra pasakęs, kad „postmodernizmas nėra chronologiškai fiksuotas reiškinys, tai greičiau dvasinė būklė. Šiuo atžvilgiu kiekviena epocha turi savąjį postmodernizmą". Rodos, net ir šiandien neįsivaizduotume, kad kažkas gali būti po postmodernizmo, o ne vien tik, kaip šiuolaikiniai teoretikai pasakytų, įvairios praeities citatos, tam tikros kartotės, perkūrimai ar perrašymai. Žodžiu – nieko naujo, kas turėtų išliekamąją vertę laiko linijoje. Be abejonės, išliekamoji vertė yra po visu tuo, kas – šiuo atveju – teatriniame įvykyje gali šokiruoti ir įsirėžti giliai į žiūrovo atmintį. Taip žūtbūt siekiama tyrinėti ir pasipriešinti pasauliui, kuriame individas gyvena (ar apsimeta, kad jame gyvena), kai maištas suvokiamas kaip tam tikras žaidimas. Žaidimas nekaltais baltais milteliais, skatinančiais kelti klausimą: ar nebus per didelė žiūrovui 2 gramų kokso dozė teatre? Ar visa tai dvasinė būklė ištvers, kai teatrinis įvykis konstruojamas netradicinėje erdvėje –­ VDU didžiosios salės ar ŠMC fojė.

„Ričardas II: Post factum“. Manto Puidos nuotrauka

Šį sykį perspektyvus ir įsimintinas savo ankstesniais darbais režisierius Artūras Areima pasirenka iš naujo pažvelgti į Renesanso dramaturgo Viljamo Šekspyro dramą „Ričardas II" spektaklyje „Ričardas II: Post factum". Tarsi siekiama dekonstruoti pačią teatrinę tradiciją. Būtent drama režisieriaus suvokiama kaip postmodernaus teatrinio įvykio raktas, įvykio, kuriame teksto semantika diktuoja chuliganiško žaidimo taisykles, kai scenoje konkuruoja prieštaringos, perimtos iš skirtingų epochų ir estetikų įtampos. Tik A. Areima spektaklį konstruoja per šiandieninio žmogaus prizmę, į jo lūpas sąmoningai ir apgalvotai įdeda V. Šekspyro tekstą, jo nesistengia niekaip adaptuoti (kaip tai populiaru šiandien). Įdomu, kad scenoje netikėtai išryškėja žmogaus ne išoriniai (valdžios piknaudžiavimas, valdovo ir individo simbiozė), o vidiniai konfliktai (egoizmas ar savimeilė). Ir tai nurodo į aktorių kuriamą įtemptą populiariosios kultūros ar politikos lauką, tinkamai užkoduojamą intertekstais, kad žiūrovas juos gebėtų lengvai atpažinti.

Scenoje pasirenkama rodyti ir dramą, ir metadramą, kai patys veikėjai komentuoja veiksmą, pažymi V. Šekspyro dramos remarkų įtampas ir sukuria trūkinėjantį naratyvą. Taip siekiama konstruoti skirtingus aktorių charakterius, t. y. tarsi tam tikras šachmatų figūrėles, (su)jungiamas į savotišką veikėjų kvadratą, kai išnyksta riba, skirianti scenos ir žiūrovų erdvę. Pvz., kai veiksmas fojė vyksta „čia ir dabar", tarp dviejų laiptų eilių, netikėtai karalius Ričardas II (akt. Vainius Sodeika) žiūrovui įteikia pasaugoti kūdikio lėlę. Tai simbolis – režisieriaus suvokiamas kaip karaliaus kitas, suskaldytas ir nuolat patiriantis įniršio bei pykčio priepuolius. Dažnai tokie sąmonės ženklai nukreipiami į daiktišką būtį, kurioje skeptras scenoje virsta auksiniu, visų trokštamu mikrofonu, bananas – vyriškumo išraiška. Tai nėra vien tik valdžios simbolis – tai dar ir priemonė, su kuria valdovas bus geriau išgirstas žmonių (nesvarbu, kad karalius – parodijuojamas dainininkas Egidijus Dragūnas). Ričardui II svarbu ne tik vaizduoti patikimą šalies valdovą, bet ir turėti tam tikrą užnugarį, kuris padėtų atpažinti priešus ir atskirti tikruosius draugus ar šeimos narius.

Todėl scenoje kuriami skirtingi charakteriai ne papildo vienas kitą, bet ardo spektaklio naratyvą. Šiuolaikiškai apsirengę aktoriai (kostiumų dailininkė Monika Gurskytė) scenoje suvokiami kaip XXI a. renesansiniai veikėjai, kurie mušasi, rėkia ir laksto laiptais kaip išprotėję. Tik, žinoma, jie atstovauja skirtingoms strategijoms ir estetikoms. Pvz., Ričardas II vaizduojamas kaip dėl valdžios išsaugojimo nepasirengęs keistis savimyla karalius. Rodos, jam valdžia – duotybė, ir Ričardas II suvokiamas kaip kito kalinys, atskleidžimas per veidrodžio įvaizdį. Būtent veidrodis – savotiškas asmenybės atspindys, sudvejinimas, kai pasiekiama ribinė situacija: ar nugalėti kitą, ar būti nugalėtam. Valdovo pusbrolis Bolingbrukas (akt. Dovydas Stončius) pasirenka nuskriaustojo įvaizdį-kaukę (gal net jo kruvinas veidas – savotiška kaukė?), lengvai pelnantį jam valdžią. Visiškai kitą charakterį kuria karalienė Izabelė (akt. Eglė Špokaitė). Nors ji nedominuoja spektaklyje, bet būtent pasiekus kulminaciją suvokiame, kad visas draminis naratyvas buvo pasakojamas per moterišką liniją (karalienė dėkoja žiūrovams, kad išklausė ją). Izabelės metatekstas nurodo, kad konfliktas vyko tarp Ričardo II ir Bolingbruko ne dėl valdžios, o dėl karalienės meilės (kai Bolingbrukas išprievartauja karalienę ar kai Ričardas II ją sumuša). Per šiuos skirtingus aktorius A. Areima svarsto apie XXI a. alinantį galios ir įvaizdžio teatrą, apie profesionaliai diegiamą teatrą teatre.

Visai kitokie scenoje konstruojami tipažai – sunkiai atpažįstami ir nežinia ką užkoduojantys iš mūsų kultūros. Tipažai nekuria atskirų vaidmenų, tik papildo pagrindinius charakterius: vyrai su aukštakulniais (homoseksualai) ar sodininkas (taip pat Karlailio vyskupas; akt. Aistis Lansbergas). Du homoseksualai, (pa)žeminami ir niekinami Bolingbruko, susiejami per beprasmiškos masinės kultūros demonstraciją. Šiuo atveju jungiamos visiškai skirtingos dvi įtampos: teatrinė tradicija ir daugialypė realybė. Režisierius siekia sukonstruoti ateities projekciją. Jam pavyksta, – kaip ir ankstesniuose darbuose „Plėšikai", „Vyšnių sodas" su dekonstruotais pjesių tekstais.

Žvelgiama per įtemptą postmodernizmo prizmę, kai būtent dramos kalba tampa varomąja spektaklio jėga.

Pasirenkamas toks režisieriaus sprendimas, kai patys personažai komentuoja spektaklį ir remarkas, kuria dialogą su žiūrovu, kai ir aktorius, ir žiūrovas ieško konflikto sprendimo. Vyksta peštynės ne tik dėl auksinio valdžią simbolizuojančio mikrofono, bet ir dėl įprasto. Nėra ribos tarp žiūrovo ir aktoriaus. Aktorius siekia komunikuoti su žiūrovu ir drauge su juo aktyviai dalyvauti teatriniame įvykyje. Juk abiejų tikslas vienas – išsiaiškinti, negi gyvenimas yra nuolatinė baimė būti pilka mase, būti nepripažintam visuomenės?

Be to, sveikintina, kad spektakliui pasirenkama netradicinė erdvė, kurioje per chaosą (ypač per atliekamos muzikos semantiką) ieškoma darnos. Taip, aktorių plikų užpakalių demonstravimas nėra tinkamas tradicinei teatro scenai. Būtina kita erdvė, kuri štai čia primena dvigubą laiptinę, įrėminančią spektaklio veiksmą. Savotiškai sudėliojamas spektaklis tarsi išeina į viešumos erdvę ir sukuria kitą erdvę, kai Renesanso epochos programa parodoma XXI amžiui.

Stebiuosi, kodėl šiuolaikiški A. Areimos spektakliai šiandien vertinami kontroversiškai. Juk režisierius nemindo teatro tradicijų, tiesiog žvelgia iš savo pozicijos. Šiuo atveju Šekspyro dramą „Ričardas II" suvokia kaip „gyvenimo būdo ir galios filosofijos peizažą", o ne iškreiptą sąmonės ir pasąmonės paveiks­lą (kaip pastebėjo teatro kritikai).

Turbūt režisieriaus tikslas buvo ne vien šokiruoti žiūrovą, bet ir priversti sąmoningai mąstyti ir suvokti, kad bet koks jėgos demonstravimas yra tuščias reikalas. Skirtingai Ričardo II ir Bolingbruko traktuojama valdžia – tai nėra mes, valdžia – tai . Būtent šios skirtingos įtampos ir kuria naują dramą – su tradiciniu prologu ir epilogu. Ir nesvarbu, kad muzika papildomas veiksmas tarsi trūkinėja. Originaliam dramos tekstui ir jo nuotaikai pagarba išsaugoma. Režisieriui provokacija pavyko. Nesutrukdė net iš salės išėję žiūrovai, kurie nieko nesuprato ar liko šokiruoti to, kas iš tikrųjų negalėjo šokiruoti. Nesutrukdė išlikti balta varna. Ir Renesanso laikais, ir šiandien baltos varnos buvo ir tikrai bus. Kaip ir koksas.

Manau, režisierius A. Areima –­ pers­pektyvus Lietuvos menininkas, į teatrą žvelgiantis moderniai (dažniau –­­ postmoderniai; sukeliantis tokį pat jausmą kaip ir H. Müllerio „Hamleto mašina"). Režisieriui nesvarbu, kas užsidės kepuraitę, simbolizuojančią karūną: Ričardas II, Bolingbrukas ar pats žiūrovas. Ir kam atiteks auksinis mikrofonas-skeptras. Vis vien nieko naujo pasaulyje neįvyks.

Tik ore pasklis balti kokso milteliai. Ir dozės dydis niekam nebus svarbus. Vis tiek 2 gramų kokybiško kokso kodiniu pavadinimu „R2" užteks visiems, nes mums reikia kitokio teatro! Bet ne post factum, kai viskas baigta. Viskas dar tik prasideda!