Audrius Musteikis. Naujajame Rygos teatre: poezija, proza, dokumentika

Ryga, Lačplėsio 25. Pastatas, kuriame, pasak legendų, iki šiol nerimsta teatro vaiduoklis – Eduardo Smilgio (lietuvių kilmės režisieriaus, stovėjusio prie Dailės teatro ištakų) dvasia. Šiandien čia veikia Naujasis Rygos teatras – laukia nesulaukia remonto, bet meno vadovas Alvis Hermanis sako, kad verčiau devynis kartus atmatuoti, negu iščiustyti taip, kaip padaryta Michailo Čechovo rusų teatre: sterilu, gražu ir nepalikta vietos jokiems vaiduokliams nei dvasioms.

Viena naujausių teatro premjerų –­ eksperimentinis poezijos spektaklis „Poezija". Mažojoje salėje, kurioje koks šimtas vietų. Imtis tokio formato sumanė produktyvi režisierė Mara Kimelė, beje, stačiusi Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio teatruose.

„Poezija“ (rež. Mara Kimelė). Janio Deinato nuotrauka

Langai neuždangstomi, šviesos negęsta, tik aktorius Kasparas Znuotinis prisuka žadintuvą, kad suskambėtų lygiai po pusantros valandos ir paskelbtų pabaigą. Ant stalų ir grindų prikrauta poezijos knygų: rinkinių, rinktinių ir raštų. Kalnai knygų, kuriuose įkalintos žodžių srovės. Išlaisvinti tėkmę, išgirsti jos skambesį –­ štai kas bus svarbu skaitovams. Jie skaitys ir klausysis, kaip SKAMBA.

Bet pirmiausia jie klausia žiūrovų, ką šie norėtų išgirsti. Žiūrovai apsiskaitę, Latvijoje poezijos kultas dar gyvas. Pasigirsta nežinoma pavardė, vėliau paaiškės, kad vokiška. „Kas jis? Ar tai Zieduonis?" – mėgina suktis iš padėties Znuotinis, Zieduonio vaidmens atlikėjas garsiajame spektaklyje „Zieduonis ir visata" (rež. Hermanis). Ir visi atsisuka į Guną Zarinią, kad toji gelbėtų reikalą. Taip, spektaklyje yra Zarinia, ta pati, kuri Maskvoje sukūrė Medėjos vaidmenį latvių režisieriaus Vladislavo Nastavševo spektaklyje, buvo pagirta ir pagerbta, bet Rusijai užpuolus Ukrainą, padarė pareiškimą: ginklams žvangant mūzos tyli, pasimatysime po karo.

Ši aktorė graikiška nosimi yra Hermanio teatro perlas. Net kai kiūto kamputyje autistiškai atsiribojusi, yra nuostabi. Deklamuoja ir kaip didi tragedinė aktorė (atsakymas, kodėl ji –­ Medėja), ir valiūkaudama, sąmojingai, ir neutraliai – niuansų daug. Dainuoja savitai, pavyzdžiui, išvinguriuoja sudėtingą Raimondo Paulo melodiją (ne iš tų, šlagerinių) apie Jonines, ir būtent į ją susminga kolegų akys spektaklio tėkmei prislopus –­ kad Guna spragtelėtų, stumtelėtų, imtųsi iniciatyvos, ką nors padarytų.

Znuotinį lydi minėto vaidmens aplombas. Jis daug skaito iš sąsiuvinuko ir vis Charlesą Bukowskį. Mojuoja rankomis, mėgina ir kojomis, bet gražiausia, kai prabyla paprastai, be iššūkių – to paties Zieduonio „gėlių kalba".

Spektaklis „Poezija" kiekvieną sykį kitoks. Vis kitokia pradžia, o paskui –­ kurio nors aktoriaus noras ar sumanymas pratęsti temą arba oponuoti –­ iš savyje sukaupto poezijos arsenalo. „Kaip gražiai perskaitei", – sako kolega Zariniai, deklamavusiai romantiką Fricį Bardą. „Gal dar kartą?" Ir ji skaito. Dar gražiau. Pritrūkę poetinių išteklių savyje, aktoriai eina prie knygų ir renkasi arba ima pirmą pasitaikiusią – ką ranka ištrauks, ką atvers. Kaip suskambės?

Režisierė Kimelė nustatė improvizacijos taisykles. Tarsi taikydamasi prie Hermanio tiriamųjų spektaklių dvasios, ji klausia (o gal tik stebisi): kodėl žmogui vis dar reikalinga poe­zija? Kada ji reikalinga? Kada ji poe­zija?

Zariniai nepasiduoda Jana Čivželė, visą spektaklį „teigianti" meilės temą. Pabūva, pabūva ir vėl strykteli ir būtinai jos tekstuose yra „aš tave myliu", „aš mylėjau tave".

Znuotiniui nepasiduoda, netgi į savotišką dvikovą jį kviečia stilingiausiu Latvijos aktoriumi tituluojamas Ivaras Krastas. Bet iš jaudulio jam džiūsta burna, o neramios akys naršo po publiką ir neranda atramos. Tada jis bando juokauti. Kažkodėl publika jam negailestinga.

Visai kitokios žiūrovų nuostatos Vilio Daudzinio vaidinamame monospektaklyje „Senelis", kuris gyvuoja jau penkerius metus. Rodomas Didžiojoje salėje, kurioje 500 vietų! Trukmė – trys valandos! Bet niekas, regis, nečeža, nekosti, nedūsauja –­ mirtina tyla. Kiekvieną kartą krėslai užsėsti. Ir atgimsta tokie senamadiški vertinimai, kaip „žiūrėti išsižiojus", „atrodo, kad aktorius žvilgčioja būtent į mane" ir panašiai. Visiškas aktorinio meno triumfas.

„Senelis“ (rež. Alvis Hermanis). Janio Deinato nuotrauka

Hermanio režisuotas „Senelis" tęsia dokumentinius Latvijos ir latvių dabarties tyrinėjimus. Daudzinis vaidina, ko gero, visuose vadinamojo latviškojo ciklo spektakliuose. Puikiai perpratęs režisieriaus norus ir metodiką, puikiai atliekantis namų darbus –­ stebėti gyvenimą ir žmones, kūrybingai tuos stebėjimus apibendrinti. Labai aktyvus režisieriaus bendramintis. „Senelio" tekstas – jo. Pasakotojas ieško žinių apie dingusį be žinios senelį, čia pat persikūnija vis į naujus sutiktus personažus. Gėles ir daržoves auginančius latvių pensininkus (Daudzinis vaidina ir garsiajame Hermanio „Ilgame gyvenime"). Vienas – raudonasis partizanas, vėliau represinių sovietinių struktūrų darbuotojas, kitas – Latvių legiono kovotojas, paskui emigravęs į Ameriką ir sugrįžęs į laisvą Latviją. Žmonės su savo tiesomis, nuoskaudomis ir sąskaitomis. Ir su savo pasakojimo intonacijų ypatumais. Dar vienas –­ abiejose pusėse painios ir sudėtingos istorijos „uostęs" žmogus. Nė vienas nei teisinamas, nei smerkiamas. Rodoma pasakotojo atrasta tikrovė, didžiulis jos gabalas. Su ja žiūrovas suvedamas į akistatą.

Daudzinis vaidina ir naujame NRT spektaklyje „Plaukiantys – keliaujantys" (pagal Michailo Kuzmino romaną) – rašytoją Orestą Pekarskį. Prieš beveik šimtmetį parašytą kūrinį inscenizavo pats režisierius Nastavševas (jis ir kompozitorius; taip pat spektaklyje skamba jo atliekamų dainų įrašai). Šiame teatre jis jau statė Ivano Bunino „Tamsias alėjas" (vėl Daudzinis, Zarinia, Znuotinis ir Baiba Broka – didžioji ketveriukė), Valmieroje „iššovė" su „Freken Julija", Nacionaliniame teatre – su Daniilo Charmso „Sene". Visų – ypatinga forma. Įdomi ji ir „Plaukiančių – keliaujančių". Atstoja scenografiją. Visi veikėjai stumdo savo fortepijonus, su jais įvažiuoja, su jais išvažiuoja, juose pasislepia, iš jų išlenda, juose ir ant jų gyvena. Gražu, prašmatnu, ironiška. Griozdiška ir trapu. Tiek pat talpu, kiek beprasmiška. Scenoje – XX amžiaus pradžios Peterburgo bohema, meilės trikampiai, keturkampiai, penkiakampiai. Sidabro amžiaus personažai ir realijos atpažįstami. Orestas Pekarskis, įsimylėjęs sūnėną Lavriką, –­ pats rašytojas Kuzminas. Tai nėra svarbiausias spektaklio veikėjas, bet vis dėlto aktoriaus Daudzinio povyza, žvilgsnis, iškalbios rankos įtikina, kad tai jo akimis matomas, jo pirštais išrašytas grožis, jo siela jaučiamas liūdesys. O bohemos melodramų ir kabaretų ironija – jau režisieriaus. Nastavševas išradingai groja aktorių talentais. Dauguma jų skamba virtuoziškai. Antrasis spektaklis (ar antroji dalis) pagal Kuzmino romaną numatytas kitą sezoną. Nastavševas Latvijoje paskatino susidomėjimą šiuo primirštu rašytoju. Pavyzdžiui, Karlis Vėrdinis ėmėsi versti ir skelbti Kuzmino poeziją.

„Plaukiantys – keliaujantys“ (rež. Vladislavas Nastavševas). Ansio Starko nuotrauka

Draugai