Visada malonu rašyti apie renginius, kurių nereikia pristatinėti. „Naujasis Baltijos šokis“ – vienas tokių. Per ilgus darbo metus suburta, tebesiplečianti auditorija ir pastaraisiais metais stebinantys aukščiausio lygio žinomų vardų bei aktualių eksperimentų pasirodymai festivalį iškėlė į aukščiausias pozicijas. 2023-iųjų atidarymo spektaklis tai tik patvirtino. Nacionalinio Marselio baleto teatro ir (LA)HORDE (Prancūzija) programa „Roommates“ (liet. „Kambariokai“) nepaprastai jaut­riai supynė jaunus, neįtikėtino profesionalumo ir charizmos šokėjus, jų dabartį ir šokio istoriją.

 

„Roommates“

 

Vakarą sudarė 6 kūriniai. Du kūrė pati trupė, o kitus – šokio profesionalams jaudulį keliančios pavardės ar pavadinimai: Claude’as Brumachonas, Benjaminas Lamarche’as, Lucinda Childs, Cecilia Bengolea, François Chaignaud ir „Peeping Tom“. Visų jų biografijos gali prilygti atskiriems skyriams šiuolaikinio šokio istorijoje. Dalies miniatiūrų premjeros vyko ir prieš trisdešimtmetį, kitos buvo sukurtos specialiai šiai programai. Kartu jos derėjo ir kūrė naują dabartinio pasaulio ir šokėjo jame paveikslą. Nuo pirmų pasirodymo minučių galvoje sukosi mintis, kad tai, kas scenoje kuria nenutrūkstamą pasakojimą, tuo pačiu metu yra kiekvieno šokėjo kasdienis tiktoko turinys. Tokia mintis antrina ir trupės įvardintai postinternetinių šokių koncepcijai. Aktualumas, kuriuo grindžiant peržvelgiami ir atliekami visi kūriniai, yra šios programos variklis.

Šios trupės šokėjų neįmanoma išskirti po vieną. Tai geriausių trupių stiprybė. Kiekvienas jų gali šokti solines partijas, turi savo specifiką, savitą techniką ir charakterį, bet faktas, kad sekundės tikslumu jie gali tapti vieniu, judėti unisonu, yra reto grožio reiškinys, kuriantis gaivališkos šokio jėgos poveikį. „Roommates“ yra odė pačiai trupei ir jos šokėjams, ne tik rodanti jų galimybes, bet ir leidžianti pajausti šokėjus, jų santykį su šokio istorija. Visa tai pristatoma taip lengvai ir suprantamai, lyg stebėtum vieną iš kultinio serialo „Draugai“ sezonų (nors, tikiu, patiems šokėjams toks palyginimas būtų atgyvena ir reikėtų naudoti bent jau „Euforijos“ nuorodą, bet neapsimesiu jaunesne, nei esu).

Lengvai ir natūraliai programoje vystosi lyties vaidmens ir jo atlikimo, savimeilės ir meilės sau temos, staiga pertraukiamos su niekuo nesumaišoma sprogstančia L. Childs minimalizmo energija ir juslingais meilės, artimo ryšio duetais. Viską vainikuoja ištrauka iš „Room with a View“ („Kambario su vaizdu“), apibendrinanti chaotišką šokio patirtį ir protesto dvasią jame. „Roommates“ yra ne tik šiuolaikinės trupės ir šokėjų portretai, bet ir žvilgsnis į kartą per jai pačiai priimtiną prizmę. Turint omenyje, kad Lietuvoje vis dar sunkiai atgimsta seniau sukurti šokio darbai, stebėdama šį pasirodymą sau sakiau, kad tol, kol senus darbus sieksime atkurti, o ne atstatyti perkurdami per šiuolaikinį save, situacija nepasikeis.

Stebėdama Ainos Alegres (Ispanija, Prancūzija) darbą „Fandango & Other Cadences – Study 4“ („Fandango ir kitos kadencijos – ketvirtoji studija“) susimąsčiau, kada nustojame būti tais jaunais maištininkais. Kada iš karštligiško kasdienybės ir esamos realybės reflektavimo nukreipiame save į praeities analizę. Tikriausiai tuomet, kai ji pasidaro patrauklesnė, kai joje randame kažką pasiilgto, o kitais atvejais – labiau atpažįstamo. Minimalistinis darbas, jungiantis garsinius plaktuko mušimo tyrinėjimus ir baskų liaudies šokių praktiką, buvo tobulas profesionalaus, ramaus ir labai patogaus kūrinio pavyzdys. Kontrastuodamas su aršiais, ieškančiais ir keisti pasaulį kviečiančiais darbais, ritmiškas atsiminimo šokis leido atsikvėpti. Apmąstyti, kiek atminties yra mūsų kūnuose ir kiek atsiminimai išprovokuoja naujų kūno patirčių, kiek atminties tyrimas gali tapti išlaikyto maišto prieš praėjusį laiką forma. Ramiai ir su šypsena.

 

„Fandango & Other Cadences – Study 4“

 

Daug mažiau ramybės ir komforto Danielio Mariblancos (Norvegija) darbe „71bodies 1dance“ („71 kūnas, 1 šokis“). Pirmoji šios iniciatyvos dalis prasidėjo už šokio salės ribų, D. Mariblancai susitinkant su Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje ir Ispanijoje gyvenančiais translyčiais ir lyties neatitinkančiais asmenimis. Nors susitikimų, kaip paaiškėjo, buvo gerokai daugiau, 71 buvo skaičius, ties kuriuo nuspręsta sustoti. Panašiai patiriamas ir spektaklis: prieš įeidami žiūrovai gali stebėti juodų dėžučių pavidalu pateiktą videoinstaliaciją su autentiškais kalbintų asmenų pasakojimais. 

O scenoje vyksta ne tik sukauptų patirčių apibend­rinimas, bet ir asmeniškas D. Mariblancos virsmas. Visiškai nuogas šokėjo kūnas, iš pradžių abstrakčios, transformaciją atliepiančios pozos, tąsus ir atviras judesys, spektaklyje pertraukiamas pačiam atlikėjui ištariant: „Įprastai neaiškinu savo darbų, bet šį kartą...“ Tuomet prasideda aktyvioji dalis, kurioje žiūrovas susiduria su translyčio žmogaus kasdienybe: aplinkinių vertinimu, dažniausiai niekieno neprašytu. Stebėdama spektaklį iš heteroseksualios cislytės moters pozicijos niekaip negaliu atliepti, kaip kūrinys veikia bendrą patirtį su atlikėju turinčius žmones. Vertinant pasirodymą Lietuvos kontekste reikia paantrinti diskusijoje pasisakiusiems LGBTQ+ atstovams: mūsų šalies profesionalioje teatro scenoje translyčiai asmenys iš esmės nėra reprezentuojami. Nėra atliekami vaidmenys ar kuriami personažai, neturime (bent jau atvirai) translyčių aktorių ar režisierių.

Statistiniai tyrimai jau senokai rodo, kad dauguma translyčių asmenų savo draugų ir artimiausios aplinkos rate neturi kitų trans- pažįstamų, todėl iš esmės tapatinasi su ekranuose matomais pavyzdžiais. Tai dažnai formuoja menką savivertę, vedančią į depresiją ar kitas psichologines problemas. O mes sunkiai mokame stebėti, analizuoti ir vertinti iš šios bendruomenės problemų gimstančią ir apie jas kalbančią kūrybą taip, kad nesijaustume nuolat klystantys. Bet to nereikėtų bijoti. Ne tai svarbiausia. Kaip spektaklyje sako pats D. Mariblanca, o ir dauguma socialiniuose tinkluose aktyviai veikiančių bendruomenės atstovų, – klauskite ir mes atsakysime. Žinoma, vertėtų klausti pagarbiai, bet tai turėtų būti (ar tikrai yra?) savaime suprantama. Stebint spektaklį kartais atrodo, jog pasirinktos meninės priemonės banalios, pernelyg tiesmukos, kai kurie jas pavadino ir vulgariomis. Tikrai suprantu, kodėl galima taip žvelgti ir vertinti, tik, manau, apsiribojus tokiu įspūdžiu, nebandoma žengti ten, kur mus kviečia atlikėjas. Taikliai diskusijose socialiniame tinkle buvo iškeltas klausimas: ar spektaklis primityvus, ar primityvus jo suvokimas? O jeigu primityviosios spektaklio dalys priverstinai iliustravo pačios problemos primityvumą? Juk bėda yra tikrai paprasta: priešais mus, 71 mūsų (tuo metu) bend­ro gyvenimo minutę esantis žmogus prašo žvelgti į jį kaip į žmogų. Tiek. Ne (apsimestinai) poetizuoti ir ieškoti lyties apėjimų, o žvelgti į žmogų. 

Paradoksaliausiai man atrodo translyčių asmenų pakantumas aplinkiniams. Visą gyvenimą sulaukiantys engimo, nesupratimo, patyčių, ignoravimo ar dar blogiau, jie iki šiol ramiai atsistoja ir sako: klauskite ir aš atsakysiu. Tai yra žmonės, kuriems visuomenė iki šiandien nebūtinai suteikia teisę oriai nueiti į tualetą viešumoje, bet jie pasiruošę kalbėtis.

 

„71bodies 1dance“. Donato Ališausko nuotraukos

 

Gana paviršutiniškų, nesupratingų, vulgarių vertinimų bei komentarų po pasirodymo feisbuko burbule sulaukęs spektaklis „71bodies 1dance“ įvykdė savo misiją įgalindamas (bent jau) teatro bendruomenę įvertinti savo poziciją lyties ir identiteto klausimais. O scenoje D. Mariblanca nedarė nieko, ko performansuose nėra atlikusios, tarkime, feminizmo atstovės. Kiekvienam lieka paklausti savęs, kodėl tuomet vienas ar kitas dalykas sutrikdė? Atsakymai gali ne visada būti jaukūs. Tokių radau ir aš. Visgi tai gerokai produktyviau ir adekvačiau, negu eilinį kartą iš komfortabilaus guolio aiškinti kitiems, kaip jie turi kalbėti apie savo problemas.

 

Sigita Ivaškaitė – teatro kritikė, šokio dramaturgė, netikėtos spaudos entuziastė.