Karolio Kaupinio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

 

Žiūrėdama Karolio Kaupinio spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ galvojau, kad šis kūrinys lygiai tiek pat gali būti vadinamas spektakliu, kiek ir negali. Kodėl negali? Nes jame televizijos archyvų vaizdai beveik suvalgo teatro tikrovę. O kodėl gali? Nes spektaklyje apmąstoma teatro istorija ir būtis, jo įsismelkimas iki kaulų. Mes būtinai turime susirinkti teatro erdvėje, kad patirtume šį įsismelkimą. Keturias valandas pabūti su teatru kaip su žmogumi, visą laiką žiūrint jam tiesiai į akis, liudijant jo netektis, svajones, meilę, senatvę ir jaunystę, jo nusikalbėjimus ir tuščią didybę, matant visus tuos, kuriuos jis sutiko. Spektaklio laikas neprailgsta, yra gyvas, artimas, vienu metu ir smagus, ir skaudus, – lyg tas, kurį laidojame, sėdėtų su mumis gyvas šalia jau mirusio savęs. 

 

„Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Ne veltui miniu laidotuvių jausmą – „Lietuvių mirties pranešimai“ lyg ir nieko nelaidoja, tačiau spektaklio laikas eina taip, kaip valandos šermenyse, kai prisimenamos ir geros, ir liūdnos gyvenusiojo akimirkos, kai vardijami svarbiausi jo darbai ir gražiausi bruožai, bet kartu nepamirštama paminėti (žinoma, tik „tarp savų“), kaip jis nuėjo į kairę, kiek išgėrė, apie ką svajojo, ko taip ir nespėjo, ką apleido ir ko nemylėjo. Šio kūrinio kraujas teka vertikaliais paviršiais – vaizdo projekcijomis, kuriose viena po kitos kaip Camille’io Saint-Saënso „Žvėrių karnavale“ rikiuojasi svarbiausios mūsų teatro asmenybės: Dalia Tamulevičiūtė, Juozas Miltinis, Jonas Jurašas, Valentinas Masalskis, Gintaras Varnas, Eimuntas Nekrošius, Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis ir begalė kitų. Iš šitų veidų susikuria tikrasis spektaklio personažų fotoalbumas, o veikiantieji gyvai scenoje šiek tiek blaškosi, tarytum ne visai rastų savo vietą. 

Šeši aktoriai (Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Šarūnas Rapolas Meliešius, Vaidilė Juozaitytė, Nelė Savičenko, Juozas Budraitis), režisierius (Vaidotas Martinaitis) ir režisieriaus padėjėjas (Marius Čižauskas) mėgina atkurti gal „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“, o gal tiesiog tą – nesvarbu kurį – lietuvišką spektaklį, kuris kiekvienam iš mūsų ką nors reiškia. Galiausiai užmojai menksta, jauniausia trupės dalis imasi iniciatyvos ir sukuria savo „Romeo ir Džuljetos“ versiją, užbaigdami ją taip, kaip visi visada slapčia norėjo, – vestuvėmis su himnu meilei iš Pirmojo laiško korintiečiams, išsirikiavus prie gėlių arkos (spektaklio scenografė Paulė Bocullaitė). Kiekviename veiksme čia visi ieško laimės, tik niekur neranda, ir neranda vis labiau. Kiekvieną šio kūrinio akimirką režisierius ir dramaturgas K. Kaupinis truputį juokauja, truputį yra rimtas. Kartu išjuokia ir pagerbia, nuvainikuoja ir išaukština, myli teatrą ir nemyli, prikišamai rodydamas jo silpnąsias vietas.

Negaliu nesutikti, kad tai – vienas svarbiausių mūsų scenos kūrinių apie pačią sceną, metraštis, epas, gyvybinga prisiminimų enciklopedija, nuo kurios negali atplėšti akių ir širdies. Kuri iš tikrųjų sustabdo gyvenimą ir priverčia atsukti juostą, apmąstyti savo santykį su teatru, lietuvio santykį su scena, apskritai teatriškumo esmę, šiek tiek – ir lietuviško mentaliteto bruožus, kažkuo primindama Jono Meko filmą „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“. Pabirais ir dažniausiai juokingais, naiviais, tuščiai didingais vaizdais K. Kaupinis geba sukurti tokią gelmę, kad noriai ir maloniai įsmunki į ją iki kaklo ir visai nelauki pabaigos. Tai, kad po archyviniais kadrais scenoje dar eina ir tikro teatro laikas, tam tikra prasme sustiprina kinematografinę kūrinio būtį, lygiai taip, kaip Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika sustiprina, sukeistina J. Meko filme rodomą buitį, gamtą, miestą, paprastus žmones. Viena medija keičia kitą.

 

„Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Drauge negaliu nepykti iš visos širdies, kad spektaklyje šitaip siaubingai nuvertėja teatras pats savaime, kad jame taip nėra ko veikti kai kuriems aktoriams. Žinoma, labiausiai – N. Savičenko, kuri pirmoje dalyje šluoja grindis, antroje valo šiukšlinių paviršių, o finale drauge su visą spektaklį sėdinčiu, stovinčiu arba gulinčiu J. Budraičiu tiesiog apmąsto savo kaip valytojos vaidmens atlikėjos nykią (tiesą sakant – jokią) būtį. Ji klausia, ar šitiek laiko pragulėjęs J. Budraitis nesušalo. Iš tiesų jie abu čia atrodo nepelnytai užmiršti ir taip sušaldyti, kad neapleidžia klausimas: kodėl jie scenoje, jeigu jų nereikia? Visada galima pritempti: juk ir trečiaeiliai vaidmenys yra svarbūs, ir teatro valytojos svarbios, be to, scenoje visada verta rodyti legendas, kad visi jas gerai apžiūrėtų ir suvoktų jų legendiškumo gylį. Bet šitaip legendos nukarūnuojamos, teatriniu požiūriu – net įskaudinamos: per tokį neturėjimą kuo užsiimti visi jų vaidmenys išbyra pro pirštus.

Galbūt teatrinių charakterių seklumas ir neplėtojimas šitaip nebadytų akių, jei jų bejėgiškumo nesustiprintų vaizdas. Teatras kaip medija visu savo kraupumu pasirodo pačioje stipriausioje spektaklio scenoje: kai buvusi Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Daiva Stubraitė iš ekrano „kalbasi“ su V. Martinaičio vaidinamu režisieriumi. Jis vaidina, kad jo kūnas lyg apkerėtas sustingo. Jis vaidina ir tai, kad kalbasi. O D. Stubraitė, kauniškoji Merė Popins, kurią puikiai prisimenu iš G. Varno spektaklių „Portija Koglen“, „Tolima šalis“, „Ruzvelto aikštė“, „Nekalti“, tuo metu yra tikra. Ji tikrai kalba ir tikrai yra sustingusi. Nors įrašyta, bet tokia tikra, kad nuo jos tikrumo skauda. Ji iš lovos pasakoja apie savo ligą, dėl kurios teko pasitraukti iš teatro. Ji iš tiesų nebegali valdyti raumenų. Jos klausiama, ar ji nepasiilgsta teatro. Šis klausimas ją prajuokina – teatro reikšmė, kaip ir bet kieno kito reikšmė, yra visiškai nereikšminga. Ji nieko nevaidina, ir tas jos nevaidinimas tampa brangiausia šio spektaklio detale, po kurios nebeįmanoma grįžti į teatro vaidinimą.

Bet grįžtama: kadras pasitraukia, išvystame Nelę, panašiai kaip Daiva paguldytą kėdėje. Tai siaubingas grįžimas į scenos tikrovę, esu tikra, kad K. Kaupinis tokią teatro bejėgystę išryškina tyčia. Teatras tikro gyvenimo akivaizdoje yra žaidimas, niekas, tuštybė. Ir kartu – jei ne teatras, mes neišvystume šio laiko D. Stubraitės ir nesuprastume viso gyvenimo esmės, kurią ji perduoda per kelias minutes, pasakodama apie savo dienas.

Vis dėlto spektaklyje, tiesa, kiek ankstesnėje scenoje, įvyksta ir atvirkščias medijų susidūrimas: be paliovos sukant kadrą, kuriame E. Nekrošius sėdi, žiūri, tyli, rūko, scenoje su medžiu kovoja vienas paliktas D. Gavenonis. Jis tariasi su nuolat tiražuojamu E. Nekrošiaus atvaizdu, ką jam toliau daryti. Nors triukas – tarytum prėskas, bet būsena, kurią dorodamasis su mirusio E. Nekrošiaus vaizdu ir makbetiško medžio prisiminimais sukuria D. Gavenonis, pagaliau leidžia atsitikti teatrui. Scena nugali ekraną. 1:1.

K. Kaupinis teatro neidealizuoja – jis tik fiksuoja, kaip giliai teatras įsmunka į žmonių gyvenimus, kaip priverčia patikėti savo reikšmingumu, kaip inkrustuoja puikybę ir svarbą, kartu kurdamas klaikų ir juokingą teatro kaip nesibaigiančios apgaulės mechanizmo pasakojimą, iliustruojamą didžiuoju stebuklingu raktu, plastikiniu durklu, skulptūriniu seksu ir statybininko gręžtuvu D. Gavenonio dantims gręžti. Nežinau, ar tiesa, kad archyvinėje vaizdo ištraukoje apkalbamas aktorius Rolandas Butkevičius yra vaidinęs kupranugario uodegą, bet tai, kad jis numirė scenoje, gal pirmą kartą šiame be paliovos laimės ieškančiame spektaklyje nuskamba kaip idėja, kas yra tikra laimė. Išvada viena – tie, kuriems numirti scenoje nepavyks, laimės žemėje neras.

Iš muzikinių paveikslėlių „Radvila Darius, Vytauto“ ir muzikinių prisiminimų „Dainų šventė“, iš filmų „Nova Lituania“ ir „Badautojų namelis“ jau žinome, kad K. Kaupiniui būdinga labai savita humoro, intelekto ir meilės žmogui dermė. Savą vaizdų tikrovę jis kuria kine, o darbai teatre jį atskleidžia labiau kaip įžvalgų, ironišką duomenų analitiką, burtininką, kuriantį iš to, kas jau sukurta. K. Kaupinis dirba su praeitimi, ir to praeičiai išties reikia: ne nugulti monografijose, ne dulkėti fotografijų albumuose, o nuogai ir truputį juokingai atsidurti du tūkstančiai dvidešimt šeštuosiuose, skambant Giedrės Kilčiauskienės kūriniui „Tą naktį grojo Tomas Boo“.

V. Masalskis archyviniame epizode pasakoja, kodėl jam taip ir nepavyko pamėgti ekranų naudojimo teatre: filmuoti vaizdai yra mirę, išnykę laikai, o teatras – gyvas, su mumis susisiejantis per gyvus kūnus. Nors spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai“ mirę vaizdai laimi prieš gyvus kūnus, gal tai visai nesvarbu. Gal šis kūrinys nebūtinai yra spektaklis, o veikiau reiškinys, iš kurio išeini šiek tiek pasikeitęs. Kodėl? Nes iš tiesų teatro tema čia tik dangsto tikrąjį, visiems K. Kaupinio darbams būdingą ketinimą – norą pakalbėti apie trapią, mažą, nesvarbią ir juokingą žmogaus, gal žmogučio, dulkės, nieko, būtį. Todėl šis spektaklis skirtas ne tik teatro žmonėms – tai kūrinys visiems dar gyvenantiems. O mirusieji vardijami feisbuko puslapyje „Lietuvių mirties pranešimai“ ir titruose spektaklio pabaigoje. Jei mūsų pavardės ten nėra, – mes vis dar tie niekai, kurie turi visas galimybes numirti scenoje ar kitoje mėgstamoje vietoje.