× Audra Baranauskaitė

Paprastai žmonės vieni kitų klausinėja, ar skaitei knygą, klauseisi koncerto, lankeisi teatre, parodoje ir pan., bet niekada neklausiama, ar girdėjai kokį nors radijo spektaklį. Niekas tarsi nežino, kad egzistuoja tikrai ne viena puikiai pastatyta radijo pjesė ir kad tai nėra koks nors menkavertis žanras, tiesiog turi savo specifiką – garsus.

Pirmasis radijo teatro vaidinimas – Kauno radijo stoties 1927 m. transliuota L. Giros „Beauštanti aušrelė“. Seniausi išlikę radijo teatro įrašai – B. Dauguviečio atliekamas Barono monologas iš A. Puškino poemos „Šykštusis riteris“ (1949) ir A. Puškino poema „Čigonai“ (1949).

 

Domanto Umbraso nuotrauka

 

Egle, prieš aštuonetą metų Giedrė Beinoriūtė apie tave sukūrė 16 min. dokumentinį filmą „Specialistė“. Tada kritikė Rūta Oginskaitė rašė: „Audrius Kemežys filmuoja Eglę, buriančią ties garso aparatūra. Nebėra dengiančių akinių, stambus planas prieblandoje fiksuoja kūrybos apimtą veidą, kuris, garbės žodis, apšviestas iš vidaus. Jokio poetizavimo. Tiesiog susikaupęs žmogus klajojančiomis po pasaką akimis. Jeigu kas nori pamatyti, kaip atrodo įkvėpimas, – žiūrėkite „Specialistę“.“ Tuo metu studijavai garso režisūrą LMTA. Ar įsivaizdavai, kad kada nors dirbsi radijo teatre?

Kai Giedrė kūrė apie mane filmą, jau svajojau tapti ne tik gera specialiste, bet ir kurti radijo teatrą. Šiaip sutinku su viskuo, ką man pasiūlo: sėdėti prie pulto ir transliuoti pokalbį, įrašinėti ir montuoti laidas. O radijo teatru susidomėjau kaip tik Akademijoje ir, pamenu, labai nustebino tuometinio teatro garsų skurdumas – būdavo keista girdėti dialogą visiškoje tyloje, juk realybėje taip nebūna, mus nuolat supa daugybė pašalinių garsų.

Sakei, kartais garsą reikia susikurti patiems, nes jo tiesiog neturite savo kolekcijose.

Esu surinkusi ir suklasifikavusi daugybę garsų. Kartais užtenka esamus tik apdirbti, kad jie taptų kuo panašesni.

Gali pateikti pavyzdžių?

Kai reikėjo bėgančios lapės, tiesiog pagreitinau ark­lio žingsnius. Gulinėjimą žolėje gali imituoti sintetinės eglutės šiugždesys, o jeigu reikia vieno lūžtančio daikto, laužai visai kitą.

Dar studijuodama Akademijoje egzaminui kūriau trumpą spektaklį apie robotus kosminėje stotyje. Jų judesiams įgarsinti panaudojau lagaminą su ratukais, o sprogimui ir šnypštimui – aerozolinį oro gaiviklį.

Gal eksperimentuodama gali sukurti garsą, kurio realiame gyvenime net nėra.

Man sunku įsivaizduoti, ką reiškia „realiame gyvenime nėra“. Jau prikurta ir naudojama daugybė garsų, kurių neatpažįstame, pavyzdžiui, zombių knibždėlynas kompiuteriniuose žaidimuose.

Pats pirmasis tavo radijo spektaklis buvo pagal Martyno Vainilaičio eiliuotą pasaką „Ežio namas“. Turėjai ten „užkurti“ didelį gaisrą.

Iškart supratau, kad ką jau ką, bet gaisrą padarysiu tobulai. Prisirinkau įvairiausių garsų – kibirų žvangėjimo, barškėjimo, tačiau vis tiek kažko trūko. Ir tada supratau, kad reikia gyvų reakcijų. Kartu su režisiere pasikvietėm keletą tuo metu LRT pastate dirbusių žmonių: inžinierių, fonotekos darbuotojų, režisierė nurodė, kas ką turi sakyti, kokias dvi minutes jie improvizavo ir padarė viską nė kiek ne prasčiau už aktorius.

Aišku, būna, jau klausant premjeros kyla pavėluotų idėjų, gerai, kad kai kurias jų gali realizuoti kituose spektakliuose.

Tavo darbas kartais atrodo tiesiog juvelyrinis.

Kuo juvelyriškesnis, tuo įdomiau. Turiu ne tik pateisinti režisieriaus lūkesčius, dirbu taip, kad patiktų pačiai.

Žinoma, garso režisieriaus santykis su spektak­lio režisieriumi gali būti visoks. Gali besąlygiškai jam paklusti, o gali diskutuoti ir siūlyti savo sprendimus. Bent tikrai niekada nebuvau režisieriaus tarnaitė.

Ilgai radijo teatre dirbai tik su viena režisiere.

Taip, su Inga Tamulevičiene LRT radijuje jau trejus metus kuriame spektaklius tiek vaikams, tiek suaugusiems ir labai populiarią laidą „Vakaro pasaka“.

Dirbdama su Inga visada intuityviai žinau, ko reikia, šimtu procentų ją jaučiu. Vieną kartą jai ėmiau ir užsiminiau, kad būtų įdomu padirbėti su kitu režisieriumi. Dar pagalvojau: „Egle, ką tu darai! Vienam režisieriui sakai, kad nori dirbti su kitu.“ Bet po poros mėnesių tokį pasiūlymą iš tiesų gavau, tad su Inga pabaigusi „Meilės istoriją pagal Vaižgantą“ ėmiau dirbti su Augustinu Griciumi.

Aš pjesę vaikams „Bebrų Bebras“ rašiau turėdama galvoje Augustiną. Buvau klausiusi jo režisuotos „Asmenukės su Smetona“. Tačiau viename interviu sakei, kad ši pjesė parašyta tarsi specialiai tau, kaip garso režisierei. Kodėl?

Kai ją skaičiau, iš karto ėmė dėliotis garsai, tiesiog be jokių pastangų girdėjau galvoje, kaip viskas turi skambėti. Galbūt panašiai kompozitoriai girdi muziką, o tik paskui ją užrašo. Bet, būna, gauni pjesę ar pasaką, ir ji kažkaip... nelimpa, tada ilgai galvoji, ieškai, laiko sugaišti daug ir vis tiek lieki nepatenkinta.

Šiaip jau idealus radijo spektaklis – tai tarsi garsinis filmas, nors Augustinas kelia sau užduotį, kad klausytojas tų garsų negirdėtų, tik sektų istoriją. Bet aš kelis kartus prasukau įrašą klausydamasi vien garsinio fono ir, manau, sukūrėte tobulą ežero atmosferą. Panašu, garsų prasme tokio sodraus įrašo dar nebuvo LRT radijuje. Ar klystu?

Na, bent jau aš nesu girdėjusi tokio garsų turtingo spektaklio. Žinoma, garso režisieriaus kvalifikacijos nelemia garsų gausa. Jie negali kelti chaoso ir neturi būti tokių „neįmintų mįslių“, kai kažkur arti sukaukia sirena, o paskui nėra gaisro, neatvažiuoja nei policija, nei greitoji. Klausytoją tai paprasčiausiai trikdo.

O dirbant su Augustinu išsipildė mano noras ne viską pasakoti vien žodžiais. Tarkim, šiame spektak­lyje kyla audra, girdim kažin kokius garsus, kažkas griūna, bet tuo metu niekas nieko neaiškina. Tai tarsi mini garsinis detektyvas – klausytojas turi laukti, kas bus toliau. Džiaugiuosi, kad pavyko net keliose vietose realizuoti intrigą vien garsais.

Bet tyla gali intriguoti nė kiek ne mažiau. Kai po aud­ros viskas nuščiūva, staiga išgirsti, kaip iš vandens iškiša galvas dvi varlės. Beje, interviu abu sakėte, kad didžiausias iššūkis buvo Anties (akt. Aistės Lasytės) kalbėjimas panardinus galvą į vandenį. Tačiau net po jūsų aiškinimo, nesupratau, kaip išgavote tą efektą.

Tai buvo pati klampiausia pjesės vieta, bet tikrai aktorių nemurkdėm po vandeniu. Kad tiksliai paaiškinčiau, kaip tai padarėme, turėčiau vartoti daug nesuprantamų terminų. Tiesiog ilgai ieškojom, kol galėjome pasakyti: „O! Čia jau gerai!“

O kas sprendžia, kokią muziką panaudoti spektakliui?

Rinkomės ir klasiką, ir hardroką, ir džiazą. Jau vien tuo tavo „Bebrų Bebras“ skiriasi nuo kitų radijo spektaklių. Anksčiau maniau, jog turi būti vieno stiliaus muzika visame spektaklyje, bet Augustinas įrodė, kad nebūtinai. Jis vis sakydavo (ne tik dėl muzikos): „Egle, tu nežiūrėk, kas čia logiška ar nelogiška, juk nežinai, kaip po vandeniu būna, tu ten negyvenai...“ Ir tikrai, jei matai, kad muzika tinka, visada rasi būdą, kaip sumontuoti.

Beje, kai Varlės (akt. Vitalija Mockūnaitė ir Neringa Varnelytė) uždainavo „Eurovizijos“ himną, net man buvo netikėta.

Jei idėja tikrai gera (o ją pasiūlė Augustinas), visai nesvarbu, kiek laiko užtruksi bandydamas ją realizuoti. Pamenu, prisipirkau saldainių, manydama, kad per porą naktų rasiu sprendimą, bet pavyko dainavimo rit­mą ir tonaciją su instrumentiniu akompanimentu suderinti per penkias minutes. Viskas vyktų dar paprasčiau, jei aktorės būtų iškart uždainavusios naudojant instrumentinį himno remiksą, bet tai jau iš pavėluotų idėjų serijos...

Beje, radijo teatre pasigendi ne tik garsų. Bent mane visada nervina teatrinė aktorių intonacija, dėl kurios ilgai kentėjo lietuviškas kinas. Manau, ji visiškai netinka ir radijo teatrui. Dabar vis daugiau aktorių ima kalbėti organiškai, natūraliai kaip gyvenime, ir ši tendencija labai džiugina. Vis dėlto rašyti radijo pjeses – tai tas pats, kaip dirbti giliame pogrindyje. Man atrodo, Justas Tertelis yra vienintelis, bandęs bent kiek pareklamuoti savo pjesę „CV, arba Kas aš esu“ (tiesa, prieš kurį laiką ją pritaikė ir perkėlė į dramos teatro sceną). O gal aktoriai ir režisieriai radijo teatrą patys laiko nelabai reikšmingu, savotiška chaltūra, juk paprastai jie niekur apie jį net neužsimena.

Nežinau, reikėtų paklausti jų pačių. Bet radijo teatrui iš tiesų labai trūksta ne tik profesionalios analizės, bet ir reklamos. Man atrodo, kad „Bebrų Bebras“ – ar tik ne pirmasis radijo spektaklis, anonsuotas per žinias.

Anksčiau mediatekos archyve net nebūdavo garso režisierių pavardžių, neįvardyti likdavo aktoriai. O aš noriu, kad apie mane žinotų, juk darbo įdėta labai daug. Dabar visos pavardės pridedamos, netgi prasidedant pjesei ir jai baigiantis garsiai įvardijami visi.

Kažkada feisbuke buvau pažadėjusi pateikti man patikusių radijo teatre statytų pjesių sąrašą. Čia paminėsiu dvi, nors jų yra ir daugiau. Beje, dabar kuriami netgi serialai, tokie kaip Juozo Javaičio režisuoti „Vilius Karalius“ arba „Pietinia kronikas“... O šiaip man labai patiko Andriaus Kaniavos „Spragtukas, arba Septynios pelių karaliaus gyvybės“ ir pagal Daivos Čepauskaitės pjesę Danutės Juronytės režisuotos „Pupos“, kurioje vaidina tik du aktoriai – Leonardas Zelčius ir pati Juronytė. Ir garsų ten nėra labai daug, bet jų ir nereikia. Kokius spektaklius išvardytum tu, jei turėtume omeny garsus?

Jų yra, bet pirmiausia į galvą ateina „Miesto vaikio istorija“ pagal Rebekos Unos knygą „Labas, aš Tadas“. Ypač tas blynų vartymas keptuvėje. Dar man labai patiko tavo minėta „Asmenukė su Smetona“ pagal Tado Zaikausko pjesę. Čia kaip tik atvejis, kai klausaisi ir galvoji: ji taip pat parašyta man, gaila, ne aš buvau garso režisierė.