Vietoj įžangos – digresija į finišą. Seniai, o gal ir niekada, pasibaigus spektakliui, nemačiau tiek daug besišypsančių žmonių. Kas nutiko? Ne, scenoje nepasirodė stalo žaidimų amatininkai. „Kyla man noras pokštaut“, – dainavo Algirdas Kaušpėdas, ketindamas numesti savo akmenį toli, toli... Panašią išeitį siūlo ir režisieriaus Jono Tertelio bei Klaipėdos jaunimo teatro aktorių spektaklis „R. E. M.“ – panardina į fantasmagorišką sapną ir leidžia apsivalyti. Rasti tokį dažnį, kuris eteryje skleistų ne triukšmą, o aiškią melodiją. Vietoj įžangos dar ir du klausimai spektaklio motyvais. Kada paskutinį kartą žirklėmis kirpai dirbtinę žolę? Kada didelis ir blizgantis disko kamuolys lyg Fuko švytuoklė trankėsi tau į galvą, o tu nepajėgei nei jo sustabdyti, nei pasitraukti?

Spalvinga sapno ar sąmonės srauto estetika, komizmu, (auto)ironija, sarkazmu, žaismingu lengvumo pojūčiu spektaklis „R. E. M.“ diametraliai priešingas išskrostą kančią, perversijas, patologijas, neurozes demonstruojančiam ir paribėmis vaikštančiam šių dienų Lietuvos teatrui.

Pasirinkdama humorą, kaip būdą reflektuoti, kūrybinė komanda rizikuoja. Daugelyje lietuviškų spektaklių komizmo supratimas nelabai nutolęs nuo Aristotelio „Poetikoje“ pateiktos – komedija laikoma žemesniu žanru nei tragedija, yra susijusi su kūniškumu, provincialumu, buitiškumu. Juokinga, vadinasi, lėkšta.

„R. E. M.“ nesutiksime nė vieno budulio, marozo, pasportavusio infantilo, tuštutės, slavišku akcentu šnekančios pusamžės moteriškės, vulgarios kekšės ar panašių neva į nugaras mums kvėpuojančių visuomenės tipų. Mušta korta. Čia personažai – nematyti, originalūs, nesubjauroti dar „Hamlete“ sukritikuoto oro kapojimo rankomis. Jaunatviška, bet gana intelektuali (perskaitykite bent pusę spektaklio intertekstų) dramaturginė retorika siūlo keliauti sok­ratiškuoju „žinau, kad nieko nežinau“ keliu. Aktoriai, nors ir gvildena rimtą jauno žmogaus emocinio paralyžiaus temą, yra lengvi, natūralūs.

Aktoriai, režisierius ir į dramaturgiją neriantis teatro kritikas Andrius Jevsejevas raktiniu akronimu R. E. M. (angl. rapid eye movement – greitas, trūkčiojantis žmogaus akių judėjimas miegant) tarsi atlieka lobotomijos seansą – judina smegenis.

Šioje miego stadijoje sapnuojame ryškiausius sapnus. Tada suaktyvėja smegenų veikla, širdies bei kvėpavimo ritmai tampa nereguliarūs, pasireiškia raumenų atonija – paralyžius. Ryškūs sapnai ir emocinio sąstingio būsena tampa spektaklio šerdimi.

Kaip šiandien jaunam žmogui, lydimam aplinkinių sėkmės istorijų, kitų sėkmingai atrastų gyvenimo kelių, prasmių, esmių, parodomojo perfekcionizmo, darboholizmo, užlietam pseudo­psichologinės literatūros, seminarų, (ne)sėkmingųjų patarimų, destruktyvių visuomenės stereotipų, išgirsti savo paties vidinį balsą (kurį dargi blokuoja ir įvairūs foniniai trukdžiai – portalų naujienos, reklama, socialinių tinklų košė)? Žodžiai, žodžiai, žodžiai. Triukšmas, daug triukšmo, vibracijos, dirgikliai, nuotrupos, fragmentai, daugybės spalvų, achromatinių ir chromatinių, mirgėjimas, švytėjimas, šešėliai. Kaip susilipdyti, užčiuopti jungtis, sudaužyti veikiausiai jau užsidėtą Sylvios Plath stiklo gaubtą? Kaip triukšmingame informaciniame lauke (kartu ir savyje) rasti Eterį – gyvybingą substanciją?

Scenografė Paulė Bocullaitė, spektak­liui įpūtusi formą, atliko trigubą dub­lį. Dirbtinės žolės kalvelė, leidžianti personažams dingti ir vėl atsirasti, virš jos mėlyname fone boluojantys balti debesėliai (o jie šviesų dailininko Juliaus Kuršio dėka vėliau transformuosis) vienus nukelia į operacinės sistemos „Windows XP“ darbalaukį, kitus – į „Teletabių“ aplinką, trečius – į „Alisos stebuklų šalyje“ pradžią. Scenografė spektaklio kosmosą papildo keliomis, rodos, loginio ryšio neturinčiomis detalėmis – pašonėje stovi stalas ir kėdės, nusileidžia švytintis disko kamuolys ir skeletas, – kurios vis dėlto tampa interaktyviais, funkcionaliais ir veikėjams komunikuoti padedančiais atributais.

Spektakliui prasidėjus, pagrindinės veikėjos Duobės (akt. Laima Akstinaitė) monologas apipurškia gaiviu realybės dušu: įtaigiai, gyvai, šmaikščiai, autoironiškai, ačiū Dievui, be patoso ar egzaltacijos pasakojama jaunos merginos gyvenimo istorija. Rodos, nieko tragiška – smulkūs nesusipratimai, nedidelės nesėkmės. Taip, kaip ir visiems.

Prasminiu mazgu tampa aktorės Astos Zacharovaitės psichodelinio roko judėjimo pionierių – grupės „Jefferson Air­plane“ – sudainuota „White Rabbit“.

Akys ima trūkčioti. Neriam. Lyg Alisa, įkritusi į triušio olą, persikeli į psichodelinę mozaiką. Žiūrovui nebaksnojama pirštu – juk ne kokį nors racionalų domino susirinkome pažaisti. Priešingai. Spektaklis vystomas seno gero žaislo vilkelio principu.

Duobė yra karuselės, susietos su skirtingomis atrakciono platformomis, ašis.

Lyg per daug kofeino pavartojęs šizofreniškas latvis Janis (akt. Simas Lunevičius) siūlo stalo vandenuko su obuoliuku ir vis įterpia istoriją apie antį, instruktuodamas, kaip reikėtų gyventi. Galiausiai paragina: „Panele, nebedejuokite – geriau pašokite.“ Rodenas (akt. A. Zacharovaitė) dėsto skaudžiai pažįstamą filosofiją, kaip vaiko svajonės ir ateities projekcijos geriau žinančių suaugusiųjų pastangomis transformuojasi į šūdą ir nesąmonę. Transformuojasi ne tik svajonės. Anot jo, ir pats pakeiti konsistenciją.

Išdidi ir ironiška estė (akt. Justina Burakaitė) Duobei primena teisingo gyvenimo modelį: mokykla, universitetas, karjera, šeima. Kitaip tapsi bomže. Tik tak, biologinis laikrodis tiksi, nebent nori susilaukti apsigimusių vaikų.

Nuskamba 1994 m. katastrofą Baltijoje patyrusio kelto „Estonia“ pagalbos šauksmo įrašas. Mayday.

Mayday – norisi išrėkti pažiūrėjus daugybę lietuviškų spektaklių. O paskui nutildyti prašymus padėti, kad jie greičiau nuskęstų.

„R. E. M.“ netampa revoliucija, nesukuria fenomeno, naujos ideologijos, tačiau kūrybinė komanda parodo valią mąstyti, rizikuoti. Veikti ne autoritarinės režisūros, o teatro laboratorijos principu. Pradinis spektaklio reagentas buvo emigracijos tema. Per repeticijas, vykstant cheminėms reakcijoms, pirminė substancija vystėsi ir kristalizavosi kaip emocinio sąstingio leitmotyvas.

Jeigu būtų nerta dar giliau, nepasitenkinta performatyvumu, visa jėga suplazdėtų ir postdraminio teatro vėliava.

Spektaklis nepateikia laimės recepto, neatsako į klausimus. Ir gerai. Kaip apie jaunystės ieškojimus rašė filosofas A. Lingis: to, ką tu turi daryti, neatrasi nei brandžios, nei jaunos visuomenės kultūros pavyzdžiuose ar pamokose.