Teatro keliamas psichologinis iššūkis – rasti geriausią sceninės raiškos būdą, aukščiausią sceninės „tiesos" lygį, kuriame visapusiškai atsiskleistų norima perteikti idėja. Daugeliu atvejų teatriniame kūrybiniame vyksme vaidmuo – centrinis aspektas. Ką išgyvena aktorius, kurdamas vaidmenį? Kokią įtaką asmenybei daro vaidmens kūrimo procesas?
Neabejotina, jog vystant personažą ypatingą reikšmę visų pirma turi režisieriaus vizija. Net ir išlikdamas svarbia spektaklio dalimi, aktorius turi prisitaikyti prie režisieriaus diktuojamo kūrybinio „teksto". Teatro teoretiko J. Grotowskio teigimu, aktoriaus kūrybiniam vyksmui trukdo ne griežtas režisieriaus požiūris, o priešingai – struktūros nebuvimas, chaotiška raiška. Tai patvirtina ir psichologo J. Nemiro kokybinio tyrimo („Interpretive Artists: A Qualitative Exploration of the Creative Process of Actors"), nagrinėjusio vaidmens kūrybos procesą, rezultatai – aktoriai teigia, jog neaiškus, miglotas režisavimas, priešingai nei akivaizdus ir paremtas aiškiais sprendimais, daro neigiamą įtaką kūrybiniam procesui. Tame pačiame tyrime ryškėja ir aktorinio spontaniškumo poreikis, tačiau, teatro tyrinėtojo E. Barbos teigimu, net ir esant griežtiems režisūriniams sprendimams kūrybos procese visada liks erdvės aktoriaus spontaniškumui.
Esama bandymų į aktoriaus ir režisieriaus santykį pažvelgti giliau, iš psichoanalitinės perspektyvos. Vaidybos psichologiją nagrinėjęs S. Aaronas („Stage Fright: Its Role in Acting") teigė, jog kūrybos procese aktoriai sukuria tam tikrą darbinį aljansą su režisieriais, atsisakydami savistabos. Tais kūrybos proceso periodais, kai giliai dirbama su vaidmeniu, aktorių suvokimo, atminties ir savęs vertinimo procesai gali būti suspenduoti. Tuo tarpu režisierius trumpam atlieka šias psichologines funkcijas. Tad aktorius išvysto tam tikrą priklausomybę nuo režisieriaus. Tai gali sukelti baimės likti apleistam, nerimo jausmą, ypač esant kūrybinei regresijai. Tačiau tokios S. Aarono idėjos nėra pagrįstos jokiais detalesniais empiriniais tyrimais, tad galima abejoti įžvalgų patikimumu.
Per ypač teigiamo patyrimo prizmę į aktoriaus ir režisieriaus santykį pažvelgia psichologijos mokslų daktarė, psichoterapeutė S. Weiner, viename iš savo darbų lygindama šį fenomeną su kliento ir terapeuto santykiu psichoterapijoje. Pasak psichologės, abi situacijos pažymėtos intensyviu tarpasmeniniu emociniu įsitraukimu. Abu santykiai reikalauja jautrumo, savitarpio supratimo ir gilaus žmogaus elgsenos suvokimo. Lygindama psichologinio teatro „tėvu" vadinamo K. Stanislavskio ir kitų teatro atstovų idėjas su psichoanalitine praktika, S. Weiner nagrinėja empatijos, perkėlimo, emocinės atminties, malonumo principo ir kitus bendrus abiem sferoms aspektus. Pasak autorės, tiek vaidmens kūrimas, tiek psichoterapija – menas, priklausantis nuo pasitikėjimą keliančio ir specifinius įgūdžius turinčio proceso pagalbininko. Režisieriai niekada nepamiršta, jog jų darbas negali būti atliktas vien jų pačių. Kūryba teatre priklausoma nuo tarpusavio santykio su vienu subtiliausių fenomenų: žmogaus siela („The Actor–Director and Patient–Therapist Relationships: A Process Comparison", p. 85).
Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį, jog kūrybinis vyksmas teatre nėra pagrįstas tik aktoriaus ir režisieriaus santykiu, jis įtraukia ir drauge veikiančius kolegas. Savo teoriniame tyrime psichologė S. Weiner trumpai paliečia ir šį kūrybinės veiklos niuansą. Tyrėja teatrinį vyksmą prilygina šeimos terapijai, kai visi aktoriai turi būti jautrūs vienas kito atžvilgiu. Tai iš tiesų labai svarbus aspektas atsižvelgiant į tai, jog vieno aktoriaus kuriama vaidmens istorija jokiu būdu neatsietina nuo kitų personažų. Kaip teigia teatro psichologijos tyrinėtojas B. Batesas, kurdami vaidmenis aktoriai ne tik nagrinėja savo individualų personažą, bet siekdami atskleisti savo kūrybinį potencialą koncentruojasi ir į kitų kolegų veiklą. Neabejotinai keletas iš malonumų, kurių siekia aktoriai – pripažinimas, įtampos išlaisvinimas ir ego patenkinimas. Tačiau aktorius turi išmokti perleisti sceną partneriui, kad būtų sukurtas malonus tarpusavio ryšys ir pasiektas scenoje pastebimas darnus kūrybinis vyksmas, teigia S. Weiner. B. Batesas pastebi, jog kūrybiniame procese aktoriai išvysto intymų tarpusavio ryšį dėl bendros patirties emocinės, o kartais ir fizinės rizikos atžvilgiu. Tad partnerystės įtaka aktoriaus patyrimui kuriant vaidmenį gali būti itin reikšminga.
Vaidmens kūrimo procese šalia režisieriaus ir kolegų įtakos egzistuoja dar vienas itin svarbus elementas – aktoriaus ir publikos santykis. Teatro teoretikas M. Herrmannas teigia: „Kalbant apie pirmapradę teatro prasmę, teatras buvo socialinis žaidimas – visų žaidimas visiems. Žaidimas, kuriame visi yra dalyviai – dalyviai ir žiūrovai. (...) Publika – drauge žaidžiantis veiksnys. Publika yra, galima sakyti, teatro meno kūrėja" (Fischer-Lichte, „Performatyvumo estetika", p. 51). Šio „žaidimo" potyris aktorių kūrybiniame procese tampa vienu iš esminių motyvuojančių veiksnių. Tai puikiai atsiskleidžia psichologių M. Marinovic ir E. Carbonell tyrime su Čilės profesionaliais aktoriais („A Psychological Study of Chilean Actors' Views of Their Art"). Iš 76 tyrimo dalyvių net 75 per giluminius, pusiau struktūruotus interviu pagrindiniais kūrybos motyvais nurodė saviraišką ir bendravimą su publika. Kūrėjai įvardijo siekiantys empatiško santykio ir abipusio grįžtamojo ryšio su žiūrovais, asmeninių susikaupusių jausmų ir individualios patirties, savito pasaulio suvokimo išraiškos. Aktoriai motyvuojami būtent siekio dalytis istorija ir kurti, patirti santykį su publika. Tad svarbu detaliau pažvelgti, kas įvyksta susidūrimo su publika metu.
Koks yra aktoriaus ir žiūrovo santykis, bandė apibrėžti dramos ir literatūros teoretikas B. Statesas („The Actor's Presence: Three phenomenal modes"), išskirdamas tris fenomenalias aktoriaus būsenas, kuriomis kūrėjas gali „kalbėti" publikai pasirodymo metu: saviraiškos (dėmesys sau), bendradarbiavimo (dėmesys publikai) ir reprezentacinę (dėmesys vaidmeniui). Kaip teigia B. Statesas, saviraiškos metu aktorius, sąmoningai ar ne, dažniausiai siekia išreikšti visą savo kūrybinį potencialą ir sužavėti publiką. Tai itin susiję su anksčiau minėta S. Weiner įžvalga apie froidiškojo malonumo siekimo principą. Reprezentacinės būsenos aktorius pasineria į vaidmenį, ir publika jam gali tarsi neegzistuoti. Tačiau žiūrovai neišvengiamai dalyvauja procese tiesiogiai ar netiesiogiai susitapatindami su vaidmeniu. M. Herrmannas apie tai kalba pateikdamas psichinės empatijos idėją. Jo požiūriu, žiūrovas išgyvena tam tikrą kūrybinį aktyvumą, „slaptą empatiją, nepastebimą vaidybos kopijavimą, suvokimą ne tiek rega, kiek kūno jausena, slaptą spaudimą atlikti tokius pačius judesius, išgauti gerklomis tokį patį balso skambesį" (Fischer-Lichte, „Performatyvumo estetika", p. 58). Kaip teigia S. Aaronas, žiūrovai savo reakcijomis tampa aktoriaus būties atspindžiu. Pasirodymo metu publika atlieka aktoriaus stebinčiojo ego (observing ego) funkciją, perimdama režisieriaus kaip stebėtojo vaidmenį. Interakcija tarp dviejų šalių, abipusiškai siunčiamos žinutės modifikuoja pasirodymą ir abipusę patirtį. Taigi apibendrinant būtų galima remtis Herrmanno išsakyta idėja, jog žiūrovai savo buvimu, reakcijomis ir suvokimu drauge kuria spektaklį. Tad aktorius ir publika yra veik lygiaverčiai kūrybinio vyksmo dalyviai.
Ir vis dėlto būtų sunku paneigti, jog paties aktoriaus asmenybė yra centrinė kūrybinio proceso figūra. Gilindamiesi į pjesės medžiagą, vedami asmeninių kūrybinių ieškojimų, santykio su režisieriumi ir kolegomis, aktoriai siekia sukurti gilią vaidmens struktūrą, visapusiškai suvokti literatūrinį personažą. Žvelgiant iš psichologinės perspektyvos neabejotinai iškyla klausimas – ar vaidmuo gali paveikti kūrėjo asmenybę?
Asmenybės psichologijos atstovai įžvelgia grėsmę aktoriaus tapatybės vientisumui. Artistų psichodinaminius procesus studijavę psichologai atskleidė, jog teatro aktoriai, lyginant su komikais ir klounais, išvysto daug lankstesnį asmenybės ribų suvokimą, leidžiantį imtis psichologinę riziką keliančio gilaus personažo nagrinėjimo (Fisher & Fisher, „Pretend the World Is Funny and Forever: A Psychological Analysis of Comedians, Clowns, and Actors"). Vaidmens įtaką aktoriaus tapatybei bandyta nagrinėti ne viename moksliniame darbe. Štai psichologas A. Kepke atliko tyrimą („A Study of Communication of Perception of Character Among Actors, Director, and Audience Using Q Methodology"), kuriame dėmesys yra skirtas aktorių suvoktam panašumui tarp savo asmenybės ir kuriamo vaidmens charakterio. Tyrime dalyvavo trys profesionalūs aktoriai, kurie keletą kartų skirtingu metu per repeticijas pateikė atsakymus į struktūruotą klausimyną. Kelta hipotezė, jog panašumas tarp aktoriaus individualios asmenybės ir vaidmens taps vis ryškesnis proceso metu. Tačiau rezultatai atskleidė tik labai nežymų dviejų tyrimo dalyvių savęs ir vaidmens suvokimo panašumą, kuris proceso metu nekito. Trečiojo aktoriaus savęs įvaizdis nė vienu kūrybos proceso etapu nepersidengė su vaidmens charakteristikomis. Vėliau aktoriaus ir vaidmens santykį taip pat tyrinėjo J. Hammond ir R. Edelmannas („Double Identity: The effect of the acting process on the self-perception of professional actors – two case illustrations"), kurių tyrimo rezultatai buvo nevienareikšmiški. Šie mokslininkai 18 mėnesių stebėjo du profesionalius aktorius. Gauti duomenys atskleidė, jog tiriamieji buvo skirtingai paveikti draminių vaidmenų, kuriuos kūrė. Vienas iš aktorių buvo ryškiai paveiktas personažo, tačiau kitas išlaikė pakankamai stabilų savęs suvokimą. Tad minėtų tyrimų rezultatai dviprasmiški ir nepateikia vieno tvirto atsakymo į vaidmens poveikio aktoriaus asmenybei klausimą.
Kas vyksta su aktoriaus asmenybe, kurios veikla pagrįsta buvimu kitais, savo studijoje klausia ir W. Henry ir J. Simsas („Actors' Search for Self"). Šie tyrinėtojai atsižvelgia į Eriksono asmenybės teoriją ir tyrime remiasi prielaida, jog viena iš profesionaliems aktoriams būdingų savybių yra jų neišvystytas aiškus asmeninis įvaizdis. Viena studijoje iškeltų hipotezių – kūrybinį procesą palaiko aktoriaus tikėjimas, jog kuriami vaidmenys suteiks jam tvirtesnį identitetą, kurio nebuvimas tampa motyvuojančia jėga. Mokslininkai darė prielaidą, jog kuriamas vaidmuo suteikia aktoriui trumpalaikę tapatybę, įpareigojančią išlaikyti aktorių dirbantį, tačiau nepakankamai galingą arba nutinkančią per vėlai gyvenime, jog suteiktų esminio pasitikėjimo, užtikrintumo, kuris būdingas tvirtai asmenybei. Tyrime dalyvavo 32 profesionalūs aktoriai. Taikyta speciali identiteto pokyčiams jautri tapatybės skalė ir atliktos interviu sesijos. Prieš prasidedant vaidmens kūrimui, aktoriams buvo pateikiamas asmenybės klausimynas su nurodymu išsamiai apibūdinti savo tapatybę. Pasak autorių, išvados, gautos palyginus du minėtus asmenybės įvertinimo instrumentus ir interviu duomenis, yra neišvengiamos: aktoriai ne tik tiki, jog jie įgis savos asmenybės vientisumą vaidmens kūrimo sąlygomis, tačiau tai akivaizdžiai persikelia ir į praktiką. Kuo labiau aktorius priartėja prie visiškos savo ir vaidmens identifikacijos, tuo tvirčiau aktorius pats susivokia. Tad lyginant su anksčiau minėtais tyrimais, šios studijos rezultatai gana griežtai liudija vaidmens įtaką kūrėjo tapatybei.
Platesnę aktoriaus ir vaidmens santykio perspektyvą, atkreipiant dėmesį ir į emocinį aspektą, studijoje „Actor Self vs. Character Self: An Empirical Exploration" pateikia psichologijos mokslų daktarė E. Hetzler. Į šios mokslininkės tyrimą buvo įtrauktas 31 profesionalus Didžiosios Britanijos ir Amerikos aktorius. Duomenų analizė atskleidė, jog aktoriai jaučia aiškią vaidmens ir savo asmenybės atskirtį. Įžvelgiamas tam tikras dualizmas – scenoje kūrėjai nesijaučia esantys savimi, tačiau po vaidinimo nelieka su personažu, „sugrįžta" į savąją asmenybę. Kalbėdami apie jausmus, tyrimo dalyviai įvardijo scenoje patiriantys tikras, iš vidaus kylančias emocijas, tačiau daugelis „neišsineša" jų už scenos ribų. Išties, kaip rodo interviu duomenys, kūrėjai priskiria išgyvenimus personažui, ne sau. Vis dėlto šiame tyrime dalyvavę aktoriai gana aiškiai nurodo scenoje jaučiantys tai, ką jaučia personažas. Tam prieštarautų kita mokslininkė – E. A. Konijn, studijoje „Acting Emotions" nagrinėjusi emocinius procesus vaidmens kūrimo proceso metu. Tai plataus pobūdžio tyrimas, įtraukęs daugiau nei 300 profesionalių Amerikos ir Nyderlandų aktorių. Pagrindinis aktorės iškeltas klausimas: ar galima sakyti, jog aktoriai, kurdami vaidmens emocijas, patys išgyvena panašius patyrimus? Tyrimo duomenų analizė atskleidė, jog tiesioginio ryšio tarp aktoriaus siekiamų atskleisti vaidmens emocijų ir paties aktoriaus asmeninių išgyvenimų nėra. Aiškiausias skirtumas buvo pastebėtas negatyvių, nemalonių išgyvenimų atžvilgiu – dažnai ir intensyviai pasikartojančios personažuose, šios emocijos nebuvo patiriamos pačių aktorių. Tyrėja įveda sąvoką „užduoties emocija" (task emotion), kuri apibrėžia aktoriaus patiriamus jausmus dėl vaidybos sukuriamos situacijos, iššūkio. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, dėl pačios sceninės užduoties sukylančios asmeninės emocijos (pvz., žengiant į sceną kylantis jaudulys) aktoriams turi reikšmingos įtakos kuriant vaidmens emocines išraiškas. Tad minėtų mokslinių tyrimų rezultatai vėl skiriasi, tyrėjų požiūriai nesutampa ir psichologijos tyrinėjimuose kol kas nėra vienareikšmiško atsakymo, koks yra emocinis aktoriaus ir vaidmens santykis.
Platesnes įžvalgas, kaip aktorius patiria santykį su kuriamu personažu, J. Nemiro pateikia jau anksčiau trumpai paminėtoje studijoje. Tyrime iškelta keletas klausimų, vienas kurių – koks aktoriaus asmenybės ir kuriamo vaidmens santykis? Remiantis interviu analize, buvo išskirti keturi esminiai būdai, nusakantys aktoriaus ir personažo santykį:
1. Pavojingas – nevaldomas susitapatinimas su vaidmeniu, baimė „paskandinti" savąjį aš personažo charakteryje.
2. Katarsiškas – savo jausmų išliejimas vaidinant, asmeninių dilemų išsprendimas.
3. Vengiantis – vengimas atlikti vaidmenis, kurie sukeltų aktoriui pernelyg skausmingas emocijas.
4. Fiziškai ir emociškai sekinantis – personažo emocinio gyvenimo patyrimas fiziškai ir emociškai sekina aktorių, po pasirodymo apima nuovargis, dingsta energija.
Galima pastebėti, jog šio tyrimo dalyviai išties įžvelgia vaidmens įtaką tiek vientiso savęs suvokimo lygmenyje, tiek emociniame. Išskirti galimi santykio su vaidmeniu būdai pagrindžiami ir kituose vaidybos psichologijos darbuose. Štai katarsiškas vaidmens poveikis aktorei apibūdinamas psichologo A. Ruby tyrime, kai kentėjusi nuo neigiamos savivokos aktorė išsprendė psichologinę problemą atlikdama patraukliomis savybėmis pasižymintį personažo vaidmenį. Pavojingą santykį aptaria jau minėti autoriai J. Hammond ir R. Edelmannas, viename savo straipsnių pateikdami britų aktoriaus, atlikusio Hamleto vaidmenį, pavyzdį – aktorius teigė išties matęs savo tėvo vaiduoklį. Tai tik keletas iš daugybės pavyzdžių, pagrindžiančių J. Nemiro gautus rezultatus. Nepaisant to, jog šiame tyrime remiamasi tik trijų aktorių patyrimais, atskleistos įžvalgos leidžia plačiau pažvelgti į aktoriaus ir vaidmens santykio aspektus ir į bendrą vaidmens patyrimo fenomeną.
Parengta pagal bakalauro darbo „Aktoriaus savęs patyrimas vaidmens kūrimo metu: fenomenologinė analizė" teorinę dalį.