Lenkai apie lenkus: „Varšuvos kabaretas“

Ironiškas požiūris į seksą plius konfeti ir humoras. Pasirodo, Warlikowskis sugeba nuostabiai įsijausti į miesčionio menininko vaidmenį. Geriausia to žodžio prasme, kuria miesčioniškos yra, pavyzdžiui, Woody Alleno komedijos. O Naujojo teatro aktoriai sugeba pavergti publiką ir šį naują režisieriaus humoro jausmą meistriškai perteikti.

Ne taip vykusiai spektaklio kūrėjai griebiasi aliuzijų į dabartį. Tokia aliuzija galima laikyti dviejų treninguotųjų su gobtuvais vulgarius homofobiškus šūksnius. Taip pat pagal „Radiohead“ dainas išrašytą ir Claude’o Bardouilio sudėliotą choreografiją, vaizduojančią Pasaulio prekybos centro atakas. Tai savotiškas teatras teatre. Išsidrėbę ant sofos klubo svečiai, rūkydami žolę, stebi kažką, kas iš esmės tikriausiai turėtų būti mums pažįstamas civilizacijos saulėlydis. Tikrų tikriausias dekadansas. Vakarai žlunga, transliuojama pasaulio pabaiga.

Neseniai Larsas von Trieras filme šiuolaikinę melancholiją išplėtė iki kosminės katastrofos mastų. Truputį gaila, kad Warlikowskis nesielgia taip radikaliai. Nors režisierius ir trokšta papasakoti apie pasaulį per žmogaus psichiką, bet pernelyg neįsigilina į ją, tarsi netikėtų, jog to užteks įtikinamai pasakoti apie „čia ir dabar“.

Drauge jis dabartinę dvasinę būklę ir visuomenės nuotaikas analizuoja nelabai giliai. Iš kur kyla ta grėsmė? Kodėl lėktuvai trenkiasi į dangoraižius, o gobtuvais prisidengę jaunuoliai rėkia kažką apie piderus? To įsijautę Warlikowskio veikėjai nežino. Tai jų baimės nesumažina, bet – nors smagiai leidžiame laiką – kai nusileis auksiniai konfeti ir nutils gitarų rifai, lieka tuštumos ir abejingumo jausmas. Ir pulsuojanti ausyse Paweło Mykietyno muzika.

Witoldas Mrozekas, „Gazeta Wyborcza“

 

Penkių valandų spektaklyje yra puikių, labai šmaikščių scenų, bet pribloškiančiai daug paviršutiniškų. Genialioji Magdalena Cielecka, vaidinanti neapibūdinamą Selę Boulz, dainuoja, laksto ir šokinėja avėdama gigantiškus aukštakulnius kartu su nuostabiai dainuojančiu ir šokančiu Redbadu Klijnstra (vaidinančiu Vokietijos žydą Pepę) ir visada gera Maja Ostaszewska (terapeute, besimokančia patirti orgazmą). Tačiau sunku žiūrėti į jau šimtą kartų Warlikowskio vaidintą Cieleckos ir Chyros asmeninį gyvenimą (trauka –­ atstūmimas, o dar ir aktorės bevaikystė, et!) ar Stanisławos Celińskos (vėl su peniuaru) amžių ir figūrą. O paskutinis Jaceko Poniedziałeko, vaidinančio menininką transseksualą Džastiną Vivjeną Bondą, klausimas, skirtas žiūrovams, apie jų lytinio gyvenimo kokybę, pasibaigiantis deklaracija, kad kūrėjai mūsų to klausinės, kol juos uždarys, žvaigždžių statusą turinčių Naujojo teatro aktorių ir didžiulio inscenizacinio lenkų ir užsieniečių bendros gamybos spektaklio perdėto sureikšminimo kontekste skamba šiek tiek isteriškai. Ar ne?

Aneta Kyzioł, „Polityka“

 

Naujas Warlikowskio spektaklis –­ beveik penkių valandų motyvų, sąsajų, citatų mozaika, iš kurios nelengva išrinkti konkrečias nuorodas į šiandieninę Varšuvą. Galbūt dėl to, kad jame mažai gerų, vientisų ir visų pirma originalių vaidmenų. „Varšuvos kabarete“ stinga tos vaidybos kokybės, kuri –­ dažnai Warlikowskio spektakliuose –­ paverčia aktorių tarpininku tarp scenos ir realaus gyvenimo. Tik spektaklio epiloge įvyksta akivaizdus „išėjimas“ į publiką: „Ar kas nors šiame mieste yra laimingas? Ar sąjungos čia trunka tiek, kiek priesaikos? Seksas šiame mieste išlaisvina ar įkalina? Klausinėsiu jūsų šito, kol mūsų neuždarys“, – dramatiškai sako Poniedziałekas. Prožektoriaus šviesa krinta ant aktoriaus veido ir baigiasi staiga, tarsi peilio ašmenys, ties kaklu.

Szymonas Kazimierczakas, „Teatr“

 

Virš Naujojo teatro scenos yra nematoma akis. Gal Dievo? O iš tikrųjų gatvės kameros. Stebi, šnipinėja. Pirmame veiksme – berlynišką „Kabareto“ gyvenimą iš Bobo Fosse’o filmo, o antrame – Niujorko erotinį klubą „Shortbus“ iš pornografinio Johno Mitchello siužeto. Seka ir transliuoja ant baltos, plytelėmis išklotos sienos, kurią sukūrė Małgorzata Szcześniak. Čia, Varšuvoje, nes apie ją šis spektaklis. Kaip teigia Jacekas Poniedziałekas, vaidinantis drag queen (vienas profilis su ūsiukais, kitas su ryškiai dažyta akimi), Naujasis teatras visada klaus, ar Varšuvos gyventojai yra laimingi. Dar smalsiau, ką jie veikia miegamuosiuose, klubuose, sekso reikmenų parduotuvėse ir viešnamiuose. Nes ten galima sužinoti tikrąją žmogaus prigimtį. Spektaklis taip pat apibrėžia didžiausią dabartinės Lenkijos moralinį konfliktą. Per „Kabareto“, primenančio apie fašizmo gimimą, prizmę parodoma netolerancijos mažumoms ir asmeninio gyvenimo kontrolės baimė. Klube „Shortbus“ matome žmones, nebijančius prarasti savikontrolės ir ieškančius visiškos laisvės. Warlikowskis sukuria neribojamo seksualumo apoteozę. Ypač Sofi istorijoje. Maja Ostaszewska subtiliai parodijuoja stereotipinę terapeutę: vaidina savimi pasitikinčią jauną moterį, kuri konsultuoja gėjų Džeimso (Piotras Polakas) ir Džeimio (Maciejus Stuhras) porą, bet pati niekada nėra patyrusi orgazmo. Padrąsinta suktinės ir pažinties su visiškai nieko nesidrovinčia mergina (Magdalena Popławska), viena pasiekia išsilaisvinimą. Ši scena mistinė. Nukryžiuota, vis dar kenčianti Sofi įsivaizduoja kopuliaciją su visu pasauliu, o Warlikowskis iškelia seksą iki religijos lygmens. (...)

Penkių valandų spektaklis galėtų būti trumpesnis, ypač šmaikščios, pamaiviškos scenos, kuriose personažai raitosi iš juoko rūkydami žolę ir mylėdamiesi. Kartais vargina monotematizmas, o antrame plane vaidinamos pantomimos susilpnina tai, kas yra dėmesio centre. Penkių valandų orgazmo efekto pasiekti nepavyko, nors kelis kartus pasitenkinimo viršūnė buvo įveikta.

Jacekas Cieślakas,

„Rzeczpospolita“

 

Tiems, kas pirmą kartą susidūrė su Krzysztofo Warlikowskio menu, (...) spektaklis galėjo būti lūžinis įvykis ir ribinė patirtis, o įgudusiems žiūrovams, nuolat stebintiems Naujojo teatro meno vadovo talentą, tai buvo susitikimas su pavargusiu Meistru. „Kabaretą“ sudaro visi svarbiausi „Apvalytųjų“ režisieriaus teatrinės kalbos elementai, iš dalies naujos inspiracijos (Rugsėjo 11-oji, „Klubas „Shortbus“, „Kabaretas“, Fassbinderis, platesne reikšme – Vokietija, „Radiohead“), taip pat yra netikėtumų ir spąstų, bet problematika lieka ties raktiniais žodžiais „holokaustas“, „seksualumas“, „atskirtis“, „laisvė“ ir „trauma“.

Juntamas tam tikras dirbtinumas, garsių aktorių vaizduojamos Niujorko svingerių problemos neįtikina pačių vaidmenų atlikėjų, nors, žinoma, yra įsirėžiančių į atmintį scenų (kad ir Coheno „Hallelujah“, dainuojama ir grojama gitara Maciejaus Stuhro, kurį, skambant dainai, lytiškai tenkina partneris, Majos Ostaszewskos vaidinamos nukryžiuotos onanistės monologas arba sirenos monologas ir iš lapų dėliojama svastika).

Piotras Wyszomirskis,

„Gazeta Świętojańska“

 

Warlikowskis – visada rafinuotų ir neskanių dalių miksavimo ir jungimo specialistas, bet ne visada tai jam pavykdavo. Ir šįkart rezultatas nėra vienareikšmis. Nors spektaklio perduodama žinia aiški: dėmesio, „veimariška grėsmė“ pakibusi virš Varšuvos, tačiau šitie argumentai – jau ne tokie įtikinami. Pirma spektaklio dalis daug žadanti, o antra nebeturi ko pasiūlyti. Kalbant apie esmę, tikriausiai lengviau papasakoti neblogai diagnozuotą ir pažįstamą istoriją. Pasinaudodamas garsaus filmo „Kabaretas“ linija Warlikowskis juda jau ištyrinėta teritorija, nors, reikia pripažinti, formaliuoju ir atlikimo atžvilgiu tai daro novatoriškai – aktoriai šioje dalyje parodo savo galimybes ir tiesiog sunku nuspręsti, kuris geresnis. Nuostabius, stiprius vaidmenis kuria Stanisława Celińska ir Magdalena Cielecka, kvapą užima Redbado Klijnstros solo ir nebanalus Zygmunto Malanowicziaus konferansas. Grupiniai gimnastikos ir kabaretinio šokio numeriai atliekami tikrai meistriškai. Po nuostabios pirmos dalies kyla apetitas antrai. Bet tenka nusivilti. Warlikowskis daro staigų posūkį – atsisako kabareto ir veiksmą perkelia į Niujorką per Pasaulinio prekybos centro atakas kabaretą pakeisdamas neįtikinančiu performansu. Antra dalis panaši į seksualiai nesuderinamų porų katalogą.

Tomaszas Miłkowskis,

„Przegląd“

 

Holokaustas ir Rugsėjo 11-oji – Warlikowskis šiuos du istorinius skandalus apipina naracija ir, nors galima sakyti, kad abu yra pamatiniai šiuolaikinės pasaulio tvarkos aktai, bet tokia simetrija turėtų kelti tik prieštaravimus. Tiesą sakant, Warlikowskio tekstinių montažų esmė niekada nebuvo paprastos analogijos, jam visada rūpi, kad žiūrovas kovotų su savo prieštaravimais – šįkart tai nėra labai malonus užsiėmimas. Kulminacinėje scenoje aktoriai šoka aplink blizgučių pribertą karstą, iš eilės gulasi į jį ir „miršta“. Po akimirkos Maja Ostaszewska à la Marinos Abramovič pozoje patvirtins pirmą savo personažės orgazmą. Kūrėjai stoja gyvenimo, vitališkumo, seksualumo pusėn; šis gestas džiugina ir yra nuostabiai nepadorus. Mano galva, penkių valandų dviejų dalių epinis vaidinimas yra blogai pasvertas balastas šiai paprastai efektingai deklaracijai.

Marcinas Kościelniakas,

„Tygodnik Powszechny“

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

 

Lenkijos instituto projektų koordinatorė Odeta Venckavičienė, režisierius Krzysztofas Warlikowskis ir aktorė Magdalena Cielecka po spektaklio Nacionaliniame dramos teatre. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka