Pasikalbėti su Pablo Gisbertu, teatro režisieriumi ir vienu iš trupės „El Conde de Torrefiel“ įkūrėju, susitinkame tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ įkarštyje. Spalį trupė pasirodys ir Vilniaus tarptautiniame festivalyje „Sirenos“. Spektaklyje „ULTRAFICCIÓN NR. 1“, vykusiame Tado Ivanausko Obelynės sodyboje, nepriekaištingai atsiskleidė šio kolektyvo kūrybos temos – fikcija ir realybė. Per vieną pasirodymą čia, laiku ir vietoje, nuo obels nukrito obuolys, o vaidinimui pasibaigus vietoj užuolaidų užsklandos pasigirdo fejerverkai. Spontaniški sutapimai nustebino patį P. Gisbertą, net žiūrovai spėliojo: ar tai buvo suplanuotos pasirodymo dalys, ar atsitiktinumai, nutikę sekundžių tikslumu? Ar tai nutiko realybėje, ar fikcijoje?

 

Martyno Plepio nuotrauka

 

Šiandien vienos garsiausių Europos teatro trupių „El Conde de Torrefiel“ režisieriai, ispanas Pablo Gisbertas ir šveicarė Tanya Beyler, žiūrovams rodo kai ką labai tikro, bet tuo pačiu metu į ausį kužda: tikrovės lygis yra labai aukštas, bet tai, ką dabar matai, yra iliuzija. Kūrėjai laužo taisykles, taip jie supranta ateities teatrą. Siekia sužadinti vaizduotę, nes, anot jų, ribota vaizduotė skatina smurtą. 

– Pablo, kaip atrodė tavo kūrybinio kelio pradžia?

– Tik pradėjęs studijuoti filosofiją, nekantravau kuo greičiau teoriją iš knygų perkelti į sceną, todėl nusprendžiau mesti studijas. Tuo metu, baigiantis paskutiniam amžiaus dešimtmečiui, dar grojau pankroko grupėje ir pradėjau kurti pirmus pasirodymus teatre. Juose pynėsi filosofiniai naratyvai ir tranki hardkoro muzika. Man labai patiko šitas mišinys. Vėliau persikėliau iš Valensijos į Madridą studijuoti teatro režisūros. 

– O kaip kūriniuose atsirado šokis, vizualiniai sprendimai? Kada kūryba tapo tarpdisciplininė, sujungianti šokį, literatūrą, muziką ir vizualumą?

– Studijavau režisūrą, vis dažniau lankiausi teatre ir pastebėjau, kad scenoje įdomesni judantys, o ne kalbantys žmonės. Apskritai man labiau patinka stebėti abstrakčius, o ne konkrečius dalykus. Vėliau Barselonoje susipažinau su būsima partnere Tanya. Kartu dirbome „Marcos Morau La Veronal“ trupėje su įvairiais muzikantais, choreografais, o 2012 m. nusprendėme įkurti savo trupę „El Conde de Torrefiel“.

Įprastai teatre kūryba prasideda nuo teksto, istorijos. Mūsų pasirodymuose tekstas užima svarbų vaidmenį, bet kurti pradedame nuo choreografijos, scenografijos, šviesos, garso, o tik tada rašome tekstą. 

– Pradedate kurti kitaip, nei įprasta, o trupės pavadinime „El Conde de Torrefiel“ yra užkoduota istorija apie maištaujantį Ispanijos karaliaus Alfonso XII brolį. Galima sakyti, kad maištas yra jūsų teatro ašis? 

– Žvelgiant istoriškai, šiuolaikinis menas visada laužė taisykles. Taip kuriami nauji pasauliai, atsiranda naujų galimybių. Marcelis Duchampas, Jonas Mekas, Pedro Almodovaras, Andy Warholas – tik keli pavyzdžiai. Aktualios temos nesikeičia visą amžinybę – tai meilė, šeima, savęs paieškos, kito supratimas. Tačiau, mano galva, naujoji karta turi laužyti ankstesnės kartos sukurtas meno formas ir būdus kalbėti. Nieko naujo neišrasime, bet galime rinktis kurti netikėtomis formomis. Teatre lengva manipuliuoti stimuliacijomis, tačiau sudėtinga kurti apie paprastus dalykus ir pateikti juos aiškiai, ryškiai, įdomiai. 

 

Martyno Plepio nuotrauka

 

– „El Conde de Torrefiel“ teatrą tikrai galima vadinti netikėtu. Judviejų su Tanya kūryba yra avangardinė, eksperimentinė, bet taikote į plačią auditoriją. Kaip reaguojate į neigiamas, „nieko nesupratusių“ žiūrovų reakcijas?

– Teatras vyksta ne scenoje, o žiūrovo galvoje. Mums artimas Shakespeare’o kūrybos metodas. Jo teatre „Globe“ Londone scenoje nėra kalnų, audrų, Džuljetos balkono ar Hamleto pilies – yra tik tekstas ir erdvė vaizduotei. Su vaizduotės pagalba tekstas žiūrovo galvoje transformuojasi į individualų vaizdinį.

Per pastarąjį šimtmetį dėl skaitmenizacijos žmonijos vaizduotė susilpnėjo. Savo mažuose ekranuose galime pamatyti viską, net labai sukrečiančių atvaizdų, todėl bet koks vaizdas retai kada nustebina. Teatras nėra pajėgus konkuruoti su skaitmeniniu pasauliu, Holivudo filmais ar „Netflix“. Manau, kad šiuolaikinis menas, kaip ir teatras, turi žadinti vaizduotę.

Šiandieniniame vaizdų pasaulyje teatras patiria sunkumų, bet mes stengiamės įsivaizduoti, koks teatras bus ateityje, ir kurti jį dabar. Kuriame netikėtumus pasitelkdami tekstą, muziką, ritmą. Nenaudojame visiems gerai pažįstamų atvaizdų. O kalbant apie reakcijas, man jos patinka bet kokios. Jeigu savo pasirodymu žiūrovui sukeliame klausimą „Kas čia buvo?“, tai mane labai džiugina. Jeigu kūrinys nepatiko, bet iškilo klausimas „Kodėl nepatiko?“, man atrodo, tai irgi puiku.

– Tekstas jūsų pasirodymuose dažniausiai pasirodo LED ekrane arba yra įgarsinamas. Tekstui suteikiate svarbų vaidmenį, norėdami sužadinti žiūrovo vaizduotę ir trinti ribą tarp tikrovės ir fikcijos? 

– Žodžiai konstruoja tikrovę. Apibrėžus ir pavadinus žemę Europa, ji tampa Europa. Pasakymas, kad myli, turi didesnį svorį nei meilės jausmas. Vos keliais žodžiais galime pakeisti tikrovę. Jei esi vaikinas, bet pasakai, kad esi mergina, nuo tos akimirkos kiti tave priima kitaip. Kunigui ištarus, kad pora susituokė, jie tampa sutuoktiniais. Tikrovė nuolat kinta ir istorija yra to įrodymas. 

Manau, tikrovės pažinti neįmanoma, – viskas, kas nėra būtina gyvybei, bet yra būtina gyvenimui, yra fikcija. Saulė nėra fikcija, bet pasas yra – jis neturi įtakos mūsų fiziniam gyvenimui, bet stipriai veikia socialinį gyvenimą. Kontroliuojant fikciją, kontroliuojamas pasaulis. Tokiu atveju galima sakyti, kad religijų atstovai ir politikai yra ypač geri kūrėjai, nes, pasitelkdami tekstą, vaizdą, ritmą, emocijas, jie formuoja visuomenės suvokimą apie įvairius dalykus. Jeigu šalis nesukuria savo norimo įvaizdžio, jos įvaizdį sukuria kitos šalis. 

Žodis „tikrovė“ (reality) yra palyginti nauja sąvoka, atsiradusi Romos imperijoje, kai Julijus Cezaris pradėjo kontroliuoti Europą. Lotynų kalbos žodis „res“ reiškia daiktą. Anksčiau „tikrovės“ atitikmuo buvo „mitologija“. Julijui Cezariui pasakius, kad tai yra tikrovė, iš tiesų tai reiškė jo sukurtą tikrovę. Tai reiškė, kad visa Europa tapo jo valdoma tikrove. 

 

Martyno Plepio nuotrauka

 

– Ateities teatras – koks, tavo manymu, jis bus?

– Man atrodo, teatras šiuo metu išgyvena geriausią laiką. Nepaisant filmų prieinamumo ir galimybės juos žiūrėti lovoje, manau, tai niekada neatstos bendrystės jausmo, kolektyvinės emocinės patirties čia ir dabar, kokią patiriame teatre. 

Pastebiu, kad jauni kūrėjai bijo nepatikti auditorijai ir trokšta sukurti tobulą filmą, spektaklį ar muzikos albumą – pirmą ir iš karto tobulą. Menininko karjera įsivažiuoja per 10, 12, kartais 20 metų. Per tokį laiką vieni kūriniai bus geresni, kiti prastesni, klysi, verksi, bet blogiausia, ką gali padaryti per šį laikotarpį, – tai nustoti eksperimentuoti. Nežinau, koks teatras bus ateityje, bet neabejoju, kad jis priklausys kūrėjams, kurie nebijo klysti, priartėti prie ribų ar net jas peržengti, nebijo neįtikti žiūrovui. 

Jauni žmonės keliasi į sostines studijuoti, bet didžiųjų Europos miestų aukštos pragyvenimo kainos tuos žmones žudo. Pats tai patyriau. Daugiau nei 15 metų gyvenę Barselonoje, su Tanya išsikraustėme į mažą miestelį Ispanijos pietuose, kur gimiau. Atsikratęs didelių finansinių įsipareigojimų pajutau palengvėjimą, atsirado didesnė laisvė kurti. Žinoma, dabar man 42 metai, o karjera vis tiek prasidėjo didmiestyje. 

– Ko siekiate dabar kurdami, kaip pats įvardijate, „ateities teatrą“? 

– Man įdomus skrydžio reiškinys. Natūraliai žmogui nėra įprasta skristi, bet skrydis lėktuvu tapo įprastas. Skrisdami klausomės muzikos, valgome, kalbamės, skaitome knygą. Staiga prasideda turbulencija, ir mūsų galvoje ima knibždėti mintis, kad tai nėra įprasta, galbūt atsidūrėme arti mirties? Žinoma, kad tai nėra įprasta... Žmogau, tu skrendi, ir tai nėra įprasta. Ištinka akimirka, priartinanti mus prie „tikrovės“, mirties, bet vos turbulencija pasibaigia, grįžtame į kasdienį gyvenimą. Teatre siekiame tokio paties tikrovės potyrio. Pavyzdžiui, mūsų pasirodyme „La Plaza“ viena dalis vyksta visiškoje tyloje, scenoje nieko nevyksta. Tai tarsi siauras koridorius, kuriame turi kantriai palaukti veiksmo. Šiandien esame taip atitolę nuo pačių paprasčiausių dalykų, kad jie mus stebina iš naujo. Kitame pasirodyme „Kultur“ scenoje žmonės mylisi, o žiūrovai per ausines klausosi istorijos apie meilę ir mirtį. Scenoje rodomas ultrarealus vaizdas, bet tekstas ir garsas kontrastuoja su tuo, ką matome. Siekiame auditorijai sukelti nestabilumo, turbulencijos jausmą. 

 

Menotyriškas komentaras. Katastrofa – vienintelis būdas patirti tylą?

Silvija Butkutė

Kauno rajono obelys ir vienintelis ekranas, kuriame vyksta ne vizualinis, o verbalinis ispanų trupės „El Conde de Torrefiel“ teatras, toks, kokio matyti neteko seniai. Per premjerinį spektaklį mintyse skrendame iš Tripolio į Argentiną kartu su lėktuvo įgula ir keleiviais, klausomės jų gyvenimiškų pokalbių, baltojo triukšmo ūžesio, kažkur fone užgroja „Radiohead“ (dievinu), niekas net neįtaria, kad lėktuvas nepasieks kelionės tikslo. Ekrane vis keičiasi kalbančiųjų balsai, suteikdami galimybę kvantiniu būdu persikelti į paralelinius laikus ir vietas per žmonių dialogus ar monologus. Menas sustiprina vaizduotę, būtent taip ir atsitinka šiame posthumanistiniame teatro patyrime, kai persvarstome visą pasaulį sukrečiančius įvykius tik klausydami spalvoto milžiniško ekrano balso, stebėdami besikeičiantį apšvietimą arba apstulbę tyrinėdami paslaptingų mechanizmų prieš akis drebinamus lietuviškus beržus.

Lauko scenoje vis labiau temsta, o su sutemomis ateina ir artėjančios nelaimės nuotaika danguje, vandenyje, žemėje: ar lėktuvas suduš, ar pilnas pabėgėlių laivas nuskęs, ar traukinys suspės atvykti į peroną? Šis teatrinis įvykis per garsą taikliai ir įtaigiai apmąsto pasaulį krečiančias ekonomines, imigrantų, psichologinio išsekimo krizes – tai, apie ką dažnai diskutuojame abejingi, tik iš inercijos, prisiklausę jau kasdienybe tapusių žinių iš karo frontų. „El Conde de Torrefiel“ mus sustabdo pasodinę tamsoje vidury žalios pievos, pasiūlę pasiklausyti ir išgirsti kūnu, širdimi, suvokti pasaulio laikinumą.

Ar vykstat šiems katastrofiškiems scenarijams žmonija dar turi galimybę išgyventi? Griūna ketvirtoji spektaklio siena ir su čaižiu švilpuko garsu prieš žiūrovus išbėga pulkelis šuns ganomų avių. Sulipusios į aptakų vienetą, kaip kišenėje išskalbtas popierinis pirkinių čekis, jos apsuka keletą garbės ratų aplink besišypsančius žiūrovus ir dingsta tamsoje. Ar spektaklio autoriai norėjo pasakyti, kad turime vilties būti išganyti ir išeiti iš nardinančios tamsos, ekrane skambančio agresyvaus metalo muzikos pasaulio? O gal avys tik simbolis, sakantis, kad esame pilka masė, genama instinktų, neturinti jokių prošvaisčių sustabdyti per greitai besisukantį, į mirtį lekiantį Žemės rutulį?

„Keista jausti ramybę. Tyla kelia nerimą“, – iš ekrano sklinda žodžiai, patvirtinantys, kad esame pripratę prie kasdienės įtampos, skubėjimo, sunkiai apdorojamos informacijos kiekio, triukšmo, kurio vargu ar reikia, bet, kita vertus, be jo nebeįsivaizduojame savo tikrovės. Ar tam, kad patirtume tylą, turi sudužti lėktuvas, kuriuo keliaujame, įvykti kažkas baisaus ir negrįžtamo, nepataisomo? Viena įdomiausių šiuolaikinio teatro trupių palieka žiūrovus su šiuo klausimu asmeniškai galynėtis tyloje ir tamsoje, skelbdama svarbiausią premjeros „ULTRAFICCIÓN NR. 1“ idėją – vaizduotės trūkumas veda į smurtą. Be vaizduotės nelieka situacijas apibūdinančių niuansų, kurie suteikia erdvės gimti empatijai, suprasti aplink vykstančius procesus, žmones, reiškinius.

Šiandien neužtenka žinoti vien faktus. Kad juos pasvertum, įvertintum, padarytum išvadas, reikia su jais pasėdėti tylioje akistatoje ir atsakymus pajusti kūnu. Šio unikalaus spektaklio kūrėjai dovanojo daug šiurpo, susijaudinimo, užgniaužto kvėpavimo. Jie įrodė, kad patirti realybės ir iliuzijos dvikovą užtenka mažiau juslių, nei manome. Jei bent vieną jų – regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą – maksimaliai įterptume į savo kasdienybę, gal lėktuvas, kuriuo skrendame, visgi saugiai nutūptų galutiniame kelionės tikslo uoste.