Apie naują Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Mes – žvėrys“ Alytaus miesto teatre

 

Vienas iš naujausių Alytaus miesto teatro spektaklių „Mes – žvėrys“, pastatytas pagal amerikiečių rašytojo Justino Torreso debiutinį auklėjamojo romano kūrinį tuo pačiu pavadinimu, pasakoja apie tris mišrios rasės brolius ir jų skurdžią, audringą vaikystę šiaurinėje Niujorko valstijos provincijoje.

 

„Mes – žvėrys“. Arvydo Gudo nuotr.

 

J. Torreso romane fragmentiška struktūra veikia kaip atminties mechanizmas – vaikystė prisimenama ne nuosekliai, o nuotrupomis, kaip išgyvento smurto ir švelnumo blyksniai. Tokią sandarą perkelti į sceną sudėtinga, o mėginant atsirinkti pavienius epizodus (nes visos knygos juk nesutalpinsi), susidėlioja gana padrika įvykių mozaika, kurioje orientyrų tenka ieškoti pačiam žiūrovui. Ypač antroje spektaklio dalyje, kai scenoje tarsi iš giedro dangaus pasirodo visiškai naujas aktoriaus Tomo Pukio kuriamas veikėjas. Ar tai kitų personažų pasąmonės pagimdyta figūra, ar realus žmogus, lieka neaišku iki pat galo.

Žiūrint į sceną spektakliui dar neprasidėjus, ji atrodo tarsi erdvė, kurioje laiko ir vietos parametrai veikia pagal kitus, ne mūsų tikrovės, dėsnius. Scenos viduryje stūkso kreivas, lyg apdegęs, suklypęs aptvaras, primenantis ir smėlio dėžę, ir gyvulių gardą. Virš jo kabo vaikiška karuselė su spalvotais laukiniais gyvūnais. Arierscena išmarginta urvinių žmonių piešiniais, o už jų įtaisytas didelis ekranas. Tokia scenografės Lauros Luišaitytės kuriama aplinka sufleruoja apie duobėtų vaikystės patirčių kupiną siužetą.

Šį sceninį vaizdą papildo vaizdo projekcijos, kurtos Rimo Sakalausko. Jos išties įdomios – tik gaila, kad kartais atrodo net įdomesnės už scenoje vykstantį veiksmą. Pavyzdžiui, kai broliai scenoje žaidžia su kečupu, ekrane matomi išties išradingai sumontuoti, tarsi iš hiphopo muzikinio klipo išnirę besisukantys brolių atvaizdai ir konservų fabriko fragmentai.

Kaip ir projekcijos, garsinis sluoksnis spektaklyje dažnai pasitelkiamas gana tiesmukai – jis ne kuria nuotaiką, o atkartoja jau ir taip aiškią emociją. Pavyzdžiui, vienoje scenoje skambant „Lady in Red“, iš užkulisių pasirodo motina raudona suknele. Seniai neteko matyti spektaklio, kuriame ta pati idėja vienu metu būtų išreiškiama žodžiu, judesiu, daina, o iš už aktorių nugarų dar išnirtų ir tą patį iliustruojanti vaizdo projekcija. Vis dėlto, net ir įdėjus šitiek pastangų, mintis žiūrovo gali taip ir nepasiekti.

Išlaikydamas romanui svarbią epizodišką pasakojimo struktūrą, režisierius A. Jankevičius mažamečius berniukus patiki vaidinti suaugusiems aktoriams vyrams ir taip nutolsta nuo romano – scenoje skamba lietuviška gatvės leksika. Ji gana autentiška, tačiau kelia keistą įspūdį, nes kūrinio adaptacija nėra tolygi: spektaklyje itin atkakliai pabrėžiama, jog berniukų tėvas yra puertorikietis, o patys vaikai vadinami mišrios rasės. Toks teatrinio tikslumo ir sąlygiškumo konfliktas kelia klausimą, kokia režisūrinė logika šiuo atveju yra pasirenkama.

Iš aktorių kolektyvo įtaigia vaidyba ir organišku buvimu scenoje ryškiausiai išsiskiria scenos veteranas Jonas Gaižauskas, sukūręs iš Puerto Riko kilusio berniukų tėvo vaidmenį. Šis personažas – esminė žiaurumo ciklo grandis, tačiau kartu atrodo kaip gyvenimo palaužtas žmogus, kuriam šeimos vyro vaidmuo teikia menką džiaugsmą. Vis dėlto jo viduje dar rusena laisva siela, atsiskleidžianti atskirose scenose – pavyzdžiui, kai, paklusdamas spontaniškam troškimui, jis nuperka šeimai naują pikapą: be saugos diržų, per mažą jiems visiems, tačiau geidžiamą. Būtent šie vidinės prigimties ir socialinės padėties kontrastai geriausiai atskleidžia personažą.

Panašių vidinių konfliktų kamuojama yra ir berniukų motina, kurią vaidina Ona Gudaitytė. Vis dėlto jos personažas gerokai blankesnis – scenoje ji dažnai matoma mieganti ar niūriai rymanti. Ji nekenčia visos vyrų giminės, atvirai sako vaikams nemėgstanti savo gyvenimo, tačiau jos cinizmas ir kančia paverčia veikėją ne kompleksišku, o gana vienareikšmiu, neigiamus stereotipus įkūnijančiu personažu. Atrodo, kad būtent dėl to artimesnis brolių ryšys mezgasi su tėvu – per jo charakterį atsiskleidžia ir šeimos svajonės, ir nuoskaudos, ir neišsipildę troškimai.

Spektaklio atmosferą kuria ir visą istoriją pasakoja brolių kuriami personažai, kuriuos atlieka aktoriai Vaidas Praspaliauskas, Vincas Vaičiulis ir Dovydas Šernas. Pasitelkiamas tiesioginis pasakojimas, nuolatiniai šokinėjimai, persirenginėjimai, šūksniai ir energinga sceninė kaita. Tačiau net ir taip nepavyksta perteikti vidinės transformacijos, kai iš nekaltų vaikų jie pamažu virsta žvėrimis, nes veikėjai jau nuo pat pradžių atrodo paženklinti agresijos.

Spektaklyje gilinamasi į smurto persmelktą aplinką ir pasakojama joje bręstančių tokių pat nuskriaustų, priešiškų, primityvaus gyvuliškumo perpildytų jaunuolių gyvenimo istorija. Tokiame pasaulyje švelnumas laikomas silpnumu, o agresija tampa kone vienintele išmokta bendravimo forma. Naktines pamainas dirbantys girtaujantys tėvai, jų badaujantys ir iš nuobodulio išdaigas krečiantys vaikai primena ir mūsų šalies kontekstą devintajame dešimtmetyje. Skurdas, dėmesio ir artumo šeimoje stoka, uždaroje namų erdvėje bręstantis pyktis – visa tai lengvai atpažįstama ir Lietuvos socialinėje atmintyje.

Nestebina, kodėl režisieriui ši medžiaga pasirodė tinkama lietuviškai auditorijai. Juk mūsų visuomenė iki pat šių dienų mėgina susitvarkyti su panašaus žiaurumo ciklo ugdytiniais ir nutraukti iš kartos į kartą perduodamą žeminimo, smurto bei gyvuliškos mąstysenos grandinę. Spektaklis primena, kad tokie modeliai neišnyksta savaime – jei nėra sąmoningai sustabdomi, jie cikliškai atsikartoja.

Iliustratyvaus atpasakojimo paradu virtęs spektaklis greičiausiai buvo kurtas paskubomis – pernelyg nesigilinant ir kruopščiau neatsirenkant, kas iš tiesų galėtų būti aktualu šiandienos publikai. Pavyzdžiui, finale atsiskleidžiantis vieno iš brolių homoseksualumas nepasirodo nei naujai interpretuotas, nei dramaturgiškai netikėtas. Smerkiantis šeimos narių požiūris, veikėjo sumišimas ir vidinis kaltės jausmas yra ne kartą matyta, girdėta ir net spėję pabosti. Susidaro įspūdis, kad spektaklis nuolat baiminasi likti nesuprastas, todėl kiekvieną mintį stengiamasi pakartoti keliais skirtingais būdais tuo pat metu. Būtent baimė būti nesuprastam ir silpnina jo poveikį.

Spektakliu „Mes – žvėrys“ gvildenama skaudi ir Lietuvos publikai atpažįstama medžiaga, tačiau jai trūksta ne tik aiškesnių nuorodų, bet ir geresnio idėjų išplėtojimo. Kai teatras ima šaukti, jis nebūtinai tampa girdimesnis – kartais svarbiausios mintys triukšme tik pasimeta.