Hermanis ir Gorbačiovas

Maskvos Nacijų teatre rodomas (teatrai Maskvoje tebeveikia, nors žiūrovų skaičius mažesnis) praėjusio sezono anšlaginis spektaklis „Gorbačiovas“, kurį pastatė latvių režisierius Alvis Hermanis (premjera 2020 m. spalio 10 d., trukmė 3 val.). Vaidina garsūs rusų teatro aktoriai: Gorbačiovą – Jevgenijus Mironovas, jo žmoną Raisą – Čulpan Chamatova. Po pasisakymų prieš Krymo aneksiją A. Hermaniui buvo uždrausta įvažiuoti į Rusiją, bet vėliau J. Mironovo prašymu jam buvo leista susitikti ir su Gorbačiovu, ir neakivaizdžiai pradėti spektaklį. Spausdiname pokalbio fragmentus su režisieriumi ir vienos iš pirmųjų recenzijų ištrauką.

 

Hermanis ir Gorbačiovas

 

Alvis Hermanis. Nė vieno spektaklio nesu repetavęs taip ilgai, kaip šito... Sugalvojom mes jį prieš keletą metų, aš važinėjau pas Gorbačiovą, kalbėjausi, rinkau dokumentus. Du mėnesius kiekvieną dieną „Zoome“ susitikdavau su Ženia ir Čulpan, paskui ir jiedu vasarą atvažiavo pas mane į Rygą. Pagaliau finalinės repeticijos su dekoracijomis Nacijų teatre. Buvo pastatyta daugybė kamerų, kad matyčiau visą vaizdą savo kompiuteryje, mano balsą transliavo aktoriams per garsiakalbį. Košmaras. Bet pripratom.

Kai herojų prototipai yra garsūs žmonės, gali nusiristi į estradinę parodiją. Mums reikėjo sugalvoti kokį nors triuką. Taip atsirado grimerinės dekoracija: aktoriai žiūrovams matant tepa grimą, keičia kostiumus, bando balsus. Be to, ir herojų gyvenimo istorijai pasakoti grimo kambarys yra natūrali aplinka.

 

Hermanis ir Gorbačiovas

 

Taip, pats parašiau scenarijų, tačiau tai ne mano fantazijos. Čia prisiminimų fragmentai ir dokumentai. Man Gorbačiovas pirmiausia asocijuojasi su laisvės samprata, o aš myliu ir vertinu laisvę. Ne tik politine, bet ir filosofine prasme. Jeigu nebūtų Gorbačiovo, tai TSRS dabar turbūt būtų panaši į Kiniją, į komunistinį kalėjimą su kapitalizmo elementais. Mane sukrėtė faktas, kad perestroika išties buvo atsitiktinumų rezultatas.

Mūsų spektaklyje svarbiau tai, kas asmeniška, o ne visuomeniška. Pasakojam istoriją dviejų žmonių – Raisos ir Michailo – faktiškai nuo pat vaikystės. Kai kurie epizodai rodomi punktyru, ir tai neatsitiktinai išėjo – čia nuoroda, kad Gorbačiovas buvo pirmiausia žmogus, o paskui politikas. Jeigu būtų atvirkščiai, manau, TSRS ir komunistinis režimas nebūtų žlugę. 

 

Hermanis ir Gorbačiovas

 

Savita asmenybė priėmė sprendimus, o po jų šalyje įvyko tektoninis poslinkis. Jo savybių komplekte, žinoma, ne vien padorumas. Gorbačiovas yra naivus ir nesuktas, joks jis ne intelektualas, jis, sakyčiau, netgi šoumenas, truputį aktorius, mėgstantis improvizuoti ir kartais nesuprantantis, kur čia jį užnešė. Kaip Chlestakovas. 

Norėčiau atvežti spektaklį į Rygą, ir atvešiu. Latvijoje kiek kitoks požiūris į buvusį TSRS prezidentą nei Lietuvoje ar Gruzijoje, kur neapsieita be kraujo. Be to, pusė salės juk bus Latvijos rusai. (...)

 

Hermanis ir Gorbačiovas

 

Man 55-eri, esu nebejaunas, bet dar ne dinozauras. 20 metų dirbu paraleliai įvairiose pasaulio šalyse. Matau, kad seno gero teatro su didelėmis salėmis ir dideliais režisieriais vis mažiau. O atsiranda vis daugiau šiuolaikinio scenos meno. Bet tai dar marginalus menas. Netgi Vakarų Europoje, kur visi (ir kuratoriai, ir žurnalistai) agresyviai perša tokio tipo teatrą ir jis sukasi vis sparčiau, aišku viena: žiūrovų skaičius nedidelis. Iškyla toks burbulas, kurio viduje – energija, aktyvumas.  

 

Hermanis ir Gorbačiovas

 

Pandemija dar stipriau padalino teatrinius mechanizmus: čia stambūs repertuariniai teatrai, čia eksperimentiniai. Deja, pirmųjų, į kuriuos tradiciškai eina inteligentiška publika, vidurinioji klasė, yra ir bus vis mažiau. 

Štai ir Vokietijoje tas pats. Repertuariniai teatrai lėtai tirpsta, miršta. Ryškiausias pavyzdys Miuncheno „Kammerspiele“, daug dešimtmečių buvęs vienas iš stipriausių pasaulyje. 2015 m. jam vadovauti ėmėsi Matthiasas Lilienthalis, šiuolaikinio scenos meno krikštatėvis. Jis visiškai pakeitė teatro religiją ir ideologiją ir neteko žiūrovo. Į jo eksperimentus galima surinkti gal 100, bet ne 1000 žiūrovų. Ir tai simptomiška. Senojo teat­ro pagrindinė savybė buvo aktorinio meno poezija, o dabartinio performatyvaus teatro – konceptualizmas ir politinis patosas. Ir tarp jų mažai bendro.

Kalbėjosi Darja Andrejeva, „Snob“

 

Hermanis ir Gorbačiovas

 

...Hermanis stengėsi maksimaliai atsitraukti nuo oficiozo: išėmė visą „prezidentavimą“ (1985–1991), palikęs tik atėjimą į valdžią ir jos atsisakymą. (...) Stipri pati spektaklio pradžia, tiksliau, dvi pradžios, tampančios mums kamertonu viskam priimti ir apmąstyti. Mironovas ir Chamatova dar su savo drabužiais sėdi ant taburečių avanscenoje ir iš lapų skaito Raisos ligos istoriją. Kaip buvo skrendama į Vokietiją, naktiniai budėjimai, prašymas neišeiti, laikyti ranką... Mes pagaliau įžiūrime, kad visa scena – tai teatro grimerinė, ant sienų prilipdytos aktorių fotografijos. Tie aktoriai sėdasi prie savo triumo, Čulpan suriša plaukus, užsideda peruką, Ženia artikuliuoja: korabli lavirovali, la-vi-ro-va-li. Ima pasakoti apie herojų vaikystę tarsi iš tolo, repetuodami, matuodamiesi. Mironovas mėgina juokdamasis sukvaksėti, ne, ne taip, „kai jis juokiasi, atlošia galvą, tarsi tikrindamas, suprato jo juokelį ar ne“. Vėliau mes atpažinsime šitą trumpą cha cha. Čulpan balsas kyla vis aukščiau, keičiamas tonas, jis dabar komjaunuoliškai nuoširdus, kaip jaunesnių klasių mokytojos. Vėliau taps skardus pirmūnės, tokios va Malvinos maniera. Susižavėję stebime, kaip herojai keičia perukus, švarkus, bliuzeles ir lieka tokie pat atviraširdžiai – Stavropolio kombainininkas ir teisinga studentė iš Sibiro. Lengvai atpažįstami tarybinio kino tipažai: šaunus vaikinas su kuodeliu, visada atvira poza, platus gestas ir miela mergina, kurios kulniukai garsiai ir tankiai kaukši. Daug kas susisieja su ankstesniu optimistinio skambesio Hermanio spektakliu pagal V. Šukšiną. Mus įtikina: taip, šie paprasti jaunuoliai pakilo laiptais į patį melagingos ideologinės karjeros viršų ir liko žmonėmis.   

 

Hermanis ir Gorbačiovas
„Gorbačiovas“. Iros Poliarnajos nuotraukos iš Nacijų teatro archyvo

 

Virš herojų galvų užsidega neredaguoto konspekto antraštės: „Gorbačiovas ir traukiniai“, „Gorbačiovas ir vyrų mirčių priežastys“, „Gorbačiovas ir pėdkelnės“... Pirmasis judviejų susitikimas įvyko per Lemeševo koncertą, ir dabar per kiekvieną svarbesnį likimo posūkį naiviai ir tiesmukai skamba Lenskio arija: „Что день гря­дущий мне готовит?“ 

Hermanis, žinoma, nuostabus sentimentalių istorijų kūrimo meistras, mažai kas taip, kaip jis, moka spaudyti mygtukus ir valdyti mūsų jausmus. Jo dokumentinė pasaka pastatyta pagal teatrinio romanso principus (...).

Dina Goder, „Peterburgskij teatralnyj žurnal“

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Draugai