Slovėnijos režisieriaus ir dramaturgo Jašos Koceli’o spektaklis „Elektra“ (premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre rugsėjo 12 d.) prasideda ryškiai balta šviesa nutviekstame žydro vandens baseine. Baltos užuolaidos, aukštos, šviesiai margos marmuro sienos, kurias nuolankiai šveičia baltais rūbais vilkinčios šviesiaplaukės merginos. Švari, estetiška, moderni aplinka. Merginos monotoniškai blizgina sienas ir tik viena iš jų negali nurimti, susitaikyti, nepykti...

Nuostabu vėl pamatyti aktualizuotą antiką, grįžti į žiūrovų salę po karantino. Siužetas apie Elektrą antikoje sulaukė išskirtinio dėmesio. Dėl laimingo atsitiktinumo išliko visų trijų didžiųjų antikos tragikų darbai, kuriuose pasakojama apie Agamemnono dukterį Elektrą, paskatinusią brolį Orestą atkeršyti už tėvą ir nužudyti motiną.

J. Koceli sujungė Sofoklio, Aischilo, Euripido, Hugo von Hofmannsthalio tekstus, tačiau paliko įspūdį, kad labiausiai rėmėsi Sofoklio tragedija, kuri, kaip ir „Oidipas karalius“ ar „Oidipas Kolone“ yra monodrama. Sofoklio Elektra išlieka scenoje beveik visą laiką. Kauniečių Elektra irgi nepalieka scenos: į ją subanguoja ir nuo jos nuvilnija visi emociniai (pykčio, teisingumo, liūdesio, džiaugsmo, kaltės) impulsai, kurių pripildytas J. Koceli’o spektaklis. Režisierius nustebino logiška antikinių tekstų jungtimi, o redaktorė Daiva Čepauskaitė suteikė pjesei sklandumo ir šiuolaikiškumo. Šiek tiek disharmonijos į graikų tragediją įnešė įterpta lietuvių liaudies daina, tačiau visas spektaklio tekstas skambėjo organiškai.

Manau, Euripidas iš trijų antikos tragikų geriausiai motyvuoja Elektros norą keršyti motinai. Skaitant jo tragediją, norisi kartu su Elektra ir Orestu nužudyti Aigistą ir Klitaimnestrą, vėliau atsiranda gailesčio jausmas dėl suteršto, nesėkmingo jaunų žmonių gyvenimo. Kelia prisiminimų ir Michaelio Cacoyannio 1962 m. filmas „Elekt­ra“, kur pagrindinį vaidmenį atliko Irene Papas. Filmas išliko kaip tobula tragedijos ekranizacija, su kuria nevalingai lyginu kitus „Elektros“ pastatymus.

Euripido „Elektrai“ aktualumo suteikia sklandus, šiuolaikiškas Audronės Kudulytės-Kairienės vertimas. Antano Dambrausko Sofoklio „Elektros“ vertimo, kad ir kaip būtų gaila, be pakeitimų teatro scenoje negalima naudoti, nes visiškai nenatūraliai ir komiškai skambėtų jo pavartoti žodžiai: „atmonyti“, „nuo to pareis pasisekimas mūsų užmojų“, „aliai reikale“, „grįžtu keršto už tave nugiežt“ ir pan. Jono Dumčiaus atliktas Aischilo „Elektros“ (kuri vadinama choro vardu „Choeforos“) vertimas sklandesnis, tačiau čia Elektrai skirta nedaug vietos. Oresto sesuo pasirodo tragedijos pradžioje prie Agamemnono kapo, atpažįsta brolį ir palieka sceną. Vienintelis Sofoklis didžiausią dėmesį kreipia į pačią Elektrą, jos jausmus, sugebėjimą pokalbyje argumentais nurungti seserį Chrisotemidę, motiną Klitaimnestrą, įtikinti Orestą keršyti. Sofoklio „Elektra“ iš tiesų labiausiai atitinka pavadinimą ir yra geriausiai šią moterį atskleidžianti tragedija, galbūt todėl ir H. von Hofmannsthalis, kurio tekstu spektaklyje naudojasi J. Koceli, rėmėsi šiuo antikos autoriumi.

 

Elektra“. Svetlanos Baturos nuotrauka.

 

J. Koceli’o spektaklio programėlė džiugina nuotraukų grožiu, bet tekste apie Aischilą palikta klaidų (Aischilo tragedija pavadinta „Prašytojai“ vietoj „Maldautojos“, nurodoma, kad Aischilas kovėsi su persais Saliamio, o ne Salamino mūšyje), taip pat nesuvienodinta antikinių tik­rinių vardų rašyba. Beveik visur išlaikoma senoji rašyba. Spektaklyje palikti transliteruoti vardai: Klitemnestra, Egistas, programėlėje – Eschilas. Dabar klasikinės filologijos specialistai rekomenduoja laikytis naujos graikiškų žodžių lietuvinimo tradicijos, pagal kurią stengiamasi išsaugoti originalius fonetinius ir morfologinius graikiškų vardažodžių parametrus, laikantis ne transliteracijos, bet transkripcijos, kuri tiksliau atspindi graikiško vardažodžio tarimą. Internete galima pasitikrinti visus antikos tikrinius vardus. www.vardynas.flf.vu.lt

 

Sužavėjo spektaklio vizualizacija (scenografas Darjanas Mihailovičius Ceraras), ypatingas dėmesys preciziškam apšvietimui. Akcentuojamas išskirtinės švaros siekis, baseinas (chorisčių plaunamos sienos po Agamemnono nužudymo, besiprausianti Elektra po Aigisto nužudymo) tampa ne tik pagrindiniu scenovaizdžiu, bet ir metafora, pabrėžiančia žmogaus amžiną kūno ir moralinės švaros siekį.

Kostiumų dailininkė Branka Pavlič sukūrė šviesias, vienspalves, lengvai krentančias chorisčių sukneles, kurios priminė graikų antikinių skulptūrų siluetus. Kitos suknelės turėjo šiuolaikinių akcentų, buvo individualizuotos skirtinga rankovių apdaila: juostomis, raukiniais, sagomis. Ilga, garstyčių spalvos, prabangaus spindesio Klitaimnestros suknelė išryškino moters aukštesnį statusą. Elektros juodos suknelės drapiruota tekstūra atkartojo antikinės skulptūros reljefą, tačiau buvo pasiūta iš visiškai peršviečiamo audinio, kuris Elektrai teikė nereikalingo vulgarumo. Aigisto vilkimas kaštoninės spalvos kostiumas ir liemenė ant nuogo kūno teikė jam seksua­lumo, sukūrė lengvai padorumo ribas peržengiančio vyro įvaizdį. Agamemnono ir Aigisto kostiumai buvo įliemenuoti, tiksliai pasiūti pagal aktorių dydį, todėl priminė XXI a. pradžios vyrų klasikinius, oficialius kostiumus. Jie mažiausiai derėjo ir nenaudingai įnešė į spektaklį konk­retaus laiko žymę. Antikoje vyrų drabužiai buvo laisvi, puošnūs dėl natūraliai susidarančių drabužio klosčių. Galbūt dabar aktuali didesnio dydžio („oversize“) mada, akcentuojanti plačius pečius, tiesų, neįliemenuotą kirpimą ir dėl jo atsirandančias natūralias klostes vyrų kostiumams irgi būtų suteikusi universalesnį įvaizdį, sukūrusi nesikeičiančio, abstraktaus laiko pojūtį?

Graikų tragikai, statydami „Elektras“, rungtyniavo, kuris geriau sukurs brolio ir sesers atpažinimo scenas. Jie pasitelkė skirtingus išorinius atpažinimo ženklus (randą, apsiaustą, pėdos įspaudus, žiedą, paaukotas garbanas ant Agamemnono kapo), kurie atrodė Aristoteliui dirbtini ir „Poetikoje“ buvo kritikuojami. J. Koceli’o spektaklyje puikiai sukurta atpažinimo scena, man atrodo, net pralenkė antikines versijas. Orestas (akt. Povilas Jatkevičius) sugebėjo įrodyti savo tapatybę be jokių dirbtinių ženklų, Elektra (akt. Greta Šepliakovaitė) įtikinamai atskleidė nuostabą, atpažinimą ir džiaugsmą. Stip­riausiai sujaudino Elektros vaikystės prisiminimų scena, kai mergaitė Elektra žaidžia su tėvu Agamemnonu (akt. Ričardas Vitkaitis) ir jaučia jam stipresnę meilę nei motinai. Carlas Jungas, sekdamas Sigmundo Freudo Oidipo kompleksu, šį tėvo ir dukters ryšį pavadino Elekt­ros kompleksu.

Gal tik kelios scenos spektaklyje turi perdėto teatrališkumo. Neįtikinamai atrodo Oresto keršto motinai scena, kurioje tarsi ne Orestas žudo, bet pati motina (akt. Daiva Rudokaitė) pasistengia, kad ją uždusintų sūnus. Taip pat paskutinė spektaklio scena, kai Elektra kybo ant nuleisto audinio sūpynių, pasirodė perteklinė. Aktorė visą dėmesį koncentruoja į ekvilibristiką, neleidžiančią finalinėje scenoje išreikšti kaltės ir liūdesio jausmų.

Sofoklio Elektra – karalaitė, kurią motyvuoja keršyti įsitikinimas, jog kilniam žmogui nedera gyventi gėdoje. J. Koceli’o Elektra – šiuolaikinė mergina, laukianti brolio, įsižeidusi, pykstanti ant motinos ir jos naujojo vyro, kurį pati nužudo. Nežinau kodėl, bet po J. Koceli’o spektak­lio, skirtingai nei po filmo „Elektra“, nejaučiau gailesčio Elektrai ir Orestui, nesinorėjo jų apverkti. Tiesa, spektak­lio kūrėjai turbūt siekė pastatyti ne tragediją, bet dramą apie begalinį Elektros laukimą, nerealizuotus jaunos moters impulsus, kurie jai pačiai dar nesuprantami ir prasiveržia tarsi baisi jėga, padarydami ją žiauria keršytoja. J. Koceli’o spektaklis išties palieka gerus jausmus, žavi puikiu lietuvių aktorių ansambliu, gražia scenografija ir nauja antikinio mito interpretacija. Tačiau vis dėlto labai norėtųsi teatre išgyventi tikrą katarsį: bijoti, gailėti ir gedėti Elektros!