Jūratė Visockaitė. Postnekrošiška Lietuva Klaipėdoje

Pernai, po tarptautinio teatro festivalio Klaipėdoje „TheATRIUM“, po keleto savų ir užsienio spektaklių, parašiau: „Festivalis labai reikalingas kol kas tik išoriškai atsistačiusiam teatrui. Svetimo gero teatro dozė tiesiog privalo pakelti nuosavo teatro hemoglobino lygį.“

Šiemet kažkodėl kilo keistas noras žiūrėti čia ne į svetimus, o į savus – vienoje apkaboje. Vėliau pati sau atsakiau kodėl: todėl, kad prasidėjo postnekrošiška epocha, todėl, kad reikia susiorientuoti. Be to, trečią kartą vykstantis festivalis sugalvojo pas mus visai naują „Vitrinos“ rubriką, kurioje užsienio festivalių organizatoriams (jų susirinko net 40 iš Kinijos, Pietų Korėjos, Rusijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos, Latvijos) buvo parodyta 15 lietuviškų spektaklių per 6 dienas. Taigi, į saviškių sceninius paveikslus žiūrėjau tarsi iš šono: koks gi tas pasaulyje garsus Lietuvos teatras?

Kai kurie mūsų teatrai, žinoma, nepasiūlė nieko, ne tai arba ne pagal formatą – „Vitrina“ dar turi pelnyti gero aukciono vardą ir tuomet spektaklių neatsiginsi. Bet ir dabar teatrinė pamoka buvo vertinga.

Išsyk pasakysiu svarbiausią ir bent man visiškai netikėtą rezultatą: įbridau į tą patį vandenį kaip jaunystėje – pamilau Eimuntą Nekrošių. Prisikėliau jį spektakliuose „Kalės vaikai“ ir „Jobo knyga“.

Sauliaus Šaltenio romano inscenizacija Klaipėdos dramos teatre tapo paskutiniu E. Nekrošiaus spektak­liu – po „Duokiškio baladžių“ (1978, KVDT) jis grįžo prie šito nenupasakojamo rašytojo, imdamasis būtent jo šalia kitų pasaulinės klasikos kūrinių, Biblijos ir Dante’s. In memoriam „Kalės vaikai“ tampa staiga sukrutusiu breigelišku Lietuvos / Prūsijos paveikslu. Besidraikantis dūmelis palubėje, prilipęs to dūmelio-žemės kontūras ant galinės sienos, stalviršiai, ant kurių guldomos ne tik lėkštės, bet ir kvapą išleidžiantis Kristijono kūnas, plevenanti ir nenykstanti muzika, muzikaliai persiliejančios mizanscenos su nebeženkliškai, kažkaip kitaip nei ankstesniuose režisieriaus spektakliuose dirbančiais nebeprovincijos aktoriais, iš kurių vienas vis ritena iki mirties prie jo prilipusią kulbę. Rašymas dūmais, tapymas dūmais, o štai jums ir teatras toks. Tuo labiau kad jo ir būtis tokia – išnykstanti kaip dūmas.

 

„Kalės vaikai“. Dmitrijuas Matvejevo nuotrauka
„Kalės vaikai“. Dmitrijuas Matvejevo nuotrauka

 

Bijau net klausti festivalio specialiųjų žiūrovų iš Rytų – ar jie šituose šalteniškuose sukiniuose ką nors suprato? O, taip, tai būtent rytietiškas menas, tėkmė... Lietuvių kritika po premjeros prieš metus buvo blaivesnė: „Jo kalba tarytum aktorių nešiojami stiklainiai; į juos papūtus prasideda tyli, oro nekeičianti pūga.“ Išties trilitriniuose stiklainiuose aktorių pučiami plastmasiniai rutuliukai nepakyla virš žemės, jeigu į juos kaip į keliasluoksnę abstrakciją žiūrėsi priėjęs iš arti; net ir toliau atsitraukus reikia ištaikyti poziciją ir pasitrinti ausis, kad pajustum šitą „uždarą poeziją“.

O „Jobo knyga“ („Meno fortas“), gimusi prieš šešetą metų, gyva dar iki šiol. Gal dar tvirtesnė, nei kadaise matyta nervingoji premjerinė, nes Remigijus Vilkaitis sėk­mingai paseno šešetu metų ir jam galima nuoširdžiai, bet reikliai palinkėti ir toliau šitaip profesio­naliai senti nenumarinant spektaklio dar mažiausiai dešimt metų. Gysla aktorius (pasirodo, būtent per šitą „Jobą“, gegužės 24 d., šventęs 69-erius!) kaip kvailas stulpas remia stogą, neria į savo amžiną tunelį scenoje, kasdien nusirengia-apsirengia-lanksto drabužį, stumia stalčių į rašomąjį stalą, godžiai ryja gyvenimo obuolį ir kaip tikras inteligentas (ir eksministras) burba: „Už ką gi nubaudei mane, Viešpatie?“

 

„Jobo knyga“. Nuotrauka iš teatro archyvo
„Jobo knyga“. Nuotrauka iš teatro archyvo

 

Šio sezono klaipėdiečių premjera „Kas prieš mus“ šliejasi prie „Kalės vaikų“, nes parodo šio teatro išaugusį pajėgumą ir ambiciją tapti vienu iš svarbiausių Lietuvos teatrų, taip pat – S. Šaltenio ir Gintaro Grajausko dramaturgijos giminystę. Ji režisūriškai sunkiai įkandama, pernelyg sceniškai daugiažodė, tačiau plataus horizonto. KDT meno vadovas G. Grajauskas ėmėsi kurti pjesę apie fašizmo tėvą Gabrielę D’Annunzio (1863–1938), matyt, atsispirdamas į legendinį mūsų uostamiesčio pastato balkoną, kuriame 1939 m. trumpai apsireiškė fiureris. Į masines scenas spektak­lio autoriai netgi įžūliai sumanė surinkti būrelį žaliūkų iš gatvės ir išmokyti juos šauniai išmesti ranką (ne į priekį, o virš galvos), treptelėti ir šūktelėti! Dramaturgas teigia: „Fašizmas gali atsirasti ir lygioje vietoje.“ Tačiau prisikviestas ryžtingasis mūsų režisierius Jonas Vaitkus jam ne itin ryžtingai antrina. Tiesą sakant, neaišku, kieno čia kaltė, kad spektaklis netampa iššūkiu: dramaturgo, kuris, mano galva, nenorėdamas pataikauti publikai, atsisakė svaiginančių epikūriečio, erotomano Gabriele’s biografijos faktų ir gilinosi į jo, poe­to ir filosofo, valstybės kūrimo fantazijas; režisieriaus, kieta ranka neišryškinusio žanro, nerizikavusio aiškiau susisieti su dabartine Anikės aikšte; ar net aktoriaus Rolando Kazlo, specialiai „išsirašyto“ pagrindiniam vaidmeniui ir jį didvyriškai ištempiančio, bet vis dėlto netampančio tuo apčiuopiamu Gabriele, kultiniu XX a. pradžios kultūros ir politikos stabu.

Festivalinėje pardavimų vitrinoje „Kas prieš mus“ su G. D’Annunzio, abejoju, ar bus paklausus. Žinoma, skirtingai nei L. Tolstojaus šeiminis portretas interjere „Rusiškas romanas“ (LRDT). Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo spektaklis labai tinka XXI amžiui, dekonstruojančiam visus iš eilės herojus ir juos vėl surenkančiam – jau pagal savąjį nedieviškąjį pavidalą.

Iš festivalio antrojo ešelono spektaklių didelius vardus pakibina tik ultramoderni komiksų opera „Alfa“ („Operomanija“). Gabrielės Labanauskaitės, Alberto Navicko ir Gintarės Minelgaitės opuse poetas Fr. García Lorca jau guli nežinomame kape, o ieško jo sesuo Izabelė, tuoj pat įjungianti feministinį ir lgbtistinį bėgį. Žavi autorių nuosprendis, kaip netoli nuo tiesmuko komikso stovi subtilioji opera – ir ten, ir ten reikia daug tau pačiam pajusti, prifantazuoti, na, pasimasturbuoti, ir tik tuomet turėsi. Antrąsyk žiūrėdama valandinę „Alfą“, žinoma, džiūgavau, kaip ji netoli ir nuo moteriškos (tai jau ne nuolaida, o privalumas) „Saulės ir jūros“ – tokia pat originali, neišsikvėpusi, amazoniška.

Prie madingo „klipiškumo“, nežinau, ar jau tokio paklausaus sušiuolaikinimo, priskirčiau net tris „Vitrinos“ prekes: „Metų laikus“, „Stabat mater“ ir „Dalykus“.

„Metų laikuose“ („Šeiko šokio teatras“) keturios uoliai Vivaldi griežiančios violončelės ir keturi skirtingų žanrų šokėjai trokšta padulkinti apsamanojusį baroką. Tačiau tarp kvarteto strykų kaip eketėje atsargiai besimakaluojantys atlikėjai – bent mano akyse – skyrėsi kaip aliejus ir vanduo. Ilgi vyrų sijonai, nuogos blauzdos, Beno Šarkos / Beatos Molytės ir kt. šešėliai nuobodžiai iliustravo metų laikus. Okupavę mažą ir neišradingai apšviestą sceną šokėjai neprilygo nei muzikantams panarintomis galvomis, nei jų lieknoms violončelėms.

„Stabat Mater“ („Apeirono teatras“) visagalė autorė Eglė Kazickaitė, vėlgi panirusi į barokinį G. B. Pergolesi, dirba daug ryžtingiau nei Agnija Šeiko. Atlikėjai ne vien išpildo režisierės užmačias, o tiki tuo, ką daro, tarsi vienos sektos nariai. Komiksinis A. Strindbergas tiesmukas, fizinis, agresyvus. Taip, šito dramaturgas išties nusipelnė, tačiau brutalus šeimos modelis, sakyčiau, stokoja atsvaros. Vien metastazės nežavi – norėjosi sulaukti ir gėrybinio auglio šiame ėjime į niekur. Berankės mamos valgymo dukros ir sūnaus rankomis scena būtų geniali, jei nors kiek duotų vilties išsivalyti, sukeltų katarsį. Kam gi skamba tokia muzika?

„Dalykai“ („Meno ir mokslo laboratorija“) – aiškiai laikino projektinio susivienijimo produktas, kurį, vargu, ar derėjo įjungti į šį profesionalaus meno aukcioną. Režisierius Paulius Markevičius laboratorijos entuziastams, gražiai nuaugusiems vyrukams, per trumpą laiką negalėjo net suteikti profesionalios sceninės išvaizdos – nebent sportinę.

Gėdą sukėlė ir kitos, buitinės apkabos, vaidinimas „Tobula pora“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras), E. Ionesco absurdą suskystinantis iki vadinamojo domino teatro. Jei jau režisieriui Pauliui Ignatavičiui kilo ranka su trupės 30-mečiais, o ne 60-mečiais užsidaryti sunkiai bepajudančių pensininkų, vyro ir žmonos, kambarėlyje (kuris apšviestas kaip brangi reklama), tai kam gi tas dūstančio balso ir kliūvančių kojų realizmas? Trūko įžūlumo pasijuokti iš siaurapročių senių taip, kaip jie to verti? Taip, kaip pasijuokta iš supančios aplinkos. Žiauri sraigės ir vėžlio istorija, gailintis herojų, melodramatizuota ir tolima nuo esteto E. Ionesco kritikos.

Talpioje Ingmaro Villgisto pjesėje „Helverio naktis“ (Klaipėdos jaunimo teatras) į sceną vėlgi išeina pora, motina ir neįgalus sūnus, o blogasis pasaulis dunda užkulisiuose. Tenai lieka iškeltos į sceną istorijos prasmės – ir taip atsitinka dažnoje šio teatro sekamoje istorijoje. Meno vadovas Valentinas Masalskis dirba ir gyvena dėl aktorių, kuria savotiškai benefisinį, labiausiai aktoriams naudą ir vertę teikiantį teatrą. Tačiau, kad ir ką sakytum, į šitos jaunosios gvardijos spektaklius visad noriai eini, nes čia randi iš esmės edukacinį, užsispyrusį kolektyvą – tokių daugiau neturime ir tokius galima demonstruoti kitiems kaip aukštos kultūros pavyzdį.

Birutės Kapustinskaitės pjesė „Terapijos“ (OKT) apie šešias moteris chemoterapijos palatoje tiktų masalskynės merginoms. O štai sostinės teatre susibėgusioms žvaigždėms – Rasai Samuolytei, Nelei Savičenko, Viktorijai Kuodytei – tinka atokvėpiui nuo režisūros diktato... Grakščiai parašyta ir net Kryžiumi apdovanota pjesė, sakyčiau, mediciniškai senstelėjusi – vėžys yra pagydomas, ir bent viena iš šešių veikėjų galėjo totaliai negrimzti į melancholiją, nesinaudoti neįgalumo teikiamais privalumais, nespausti ašarų iš vargšės publikos.

Jau paties Oskaro Koršunovo režisuotą „Pami­šėlį“ (OKT) su Eimantu Pakalka neišvengiamai lyginu su V. Masalskio ir Gyčio Padegimo Popryščinu, apsireiškusiu Lietuvoje 1985-aisiais. Užjautei aną trypiamą mažulėlį, o dabartinio aktualaus, galinčio pavirsti Hit­leriu ar tavo viršininku, nebeturi teisės užjausti. Taip, kvailys agresyvus, pavojingas, sparčiai plintantis ir bus atpažįstamas pasaulio scenose. Vis dėlto kai atsiverčiu N. Gogolio apsakymą, apverčiu jį nuo galvos ant kojų ir skaitau senoviškai, masalskiškai.

Švedų režisieriaus Jo Strømgreno autorinės ir genialios „Durys“ (LNDT) lietuviškai teatro vitrinai, manau, priklauso tik formaliai – talentingas treneris gerai padirbėjo su mūsų komanda, padarė tikrai ne dublikatą, pelnė net kelis nacionalinius apdovanojimus ir išvyko. Spektaklį drąsiai galima rodyti „TheATRIUM“ užsienio programoje (birželio 2–16 d.).

Šiai kritikės gastrolių apžvalgai, manau, tiktų patetiškas finalas. Taigi man klaipėdiečių teatrinis atrium (iš viršaus apšviesta patalpa) susisiejo su jų ypatinguoju, pradžioje išblizgintu, o giliau kiek apšepusiu skulptūrų (ir kapinių) parku, su jo scenoje susispietusiais nutašytais ir nedatašytais akmenimis ir po jais gulinčiais kaulais ir aukštuose medžiuose, o gal ir aukščiau apsistojusiomis sielomis bei viltimis... Ir teatras, ir žmogus išnyksta kaip dūmas. Ar kažkas lieka? Šviesa iš viršaus?