Jūratė Visockaitė. Algis Latėnas stato Antošą Čechontę

Vilniaus jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas, išleisdamas į sceną „Vyšnių sodą" (balandžio 4 d.), sakė: mes turime aktorių, kurie gali vaidinti šią Čechovo pjesę, jie jau išaugo ir su­brendo.

Ranevskaja – Viktorija Kuodytė. Viktorija ankstyvoje jaunystėje buvo tapusi ilgalaike Nekrošiaus mūza. Jos emocijos ir intelektas tarsi suspausti į vieną kumštį. Su Latėnu jai irgi pasisekė sukurti ugningą ir ledinę ledi Makbet. Naujas Ranevskajos vaidmuo „Vyšnių sode", deja, labai primena artistę Arkadiną iš „Žuvėdros". Gal tokias panašias jas ir sukūrė Čechovas, gal jis ir kaltas? Abi juk nusivylusios gyvenimu sugrįžta į griūvančius gimtuosius namus... Ir plevėsuojanti suk­nelė, iš kurios vidinių kišenių ji nuolat barsto meilužio laiško skutelius, ir žoržsandiškos kelnės, ir perukas ant nuplikusios galvos finale (deja, tai dar ne finalas), sakyčiau, labiau prie veido visus žavėti įpratusiai Arkadinai. Visai ir nepaika čechoviška Ranevskaja priversta grakščiai plaikstytis savo gyvenimo vodevilyje. Stabtelėjo vienoje barnio scenoje su žuvusio sūnaus mokytoju Petia –­ tuo metu žiūrovų salė net nuščiuvo. Talentingai, „tiesiai į dešimtuką" sugalvota scena su kojūkais.

Ania, jos duktė – Emilija Latėnaitė. Neryškus, foninis Čechovo dramaturgijos personažas. Tyras, išplautas veidas, kuriame dar nieko neįrašyta, išskyrus svajonę ir baimę.

Varia, jos įdukra – Giedrė Giedraitytė. Charakterinė, kaip anksčiau sakydavo, aktorė vaidina merginą su charakteriu. Beformę suknelę ji tik kartais suveržia, apglosto, išryškina linijas. Atrodo, kad šitas vaidmuo dar gali augti.

Gajevas, Ranevskajos brolis – Aleksas Kazanavičius. Dėkingas vaidmuo, kuris turi nemažai teksto, garsųjį „spintos" monologą. Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė sudėjo į Gajevą visą savo fantaziją, tiesiog pati virto juo. Gal kitas aktorius šitoje apdarų šūsnyje būtų ir prapuolęs, bet Kazanavičių kaip visad ir kaip kokį Miunhauzeną į viršų ištraukia jo balsas. Tikra dangaus mana nūdienių bebalsių aktorių plynėje! O šiame pastatyme, kuriame tekstas kažkur kažkaip vis prapuola, nutrupa, – ypač. Nesubrendusio vaiko Gajevo ir liokajaus Firso linija – viena geriausių.

Lopachinas, pirklys – Simonas Storpirštis. Svarbus, suktas, keliadugnis vaidmuo. Jeigu jis yra šitaip išklibęs – ima klibėti ir visas pjesės veiksmas. Didžiausias nusivylimas ir aktoriumi, ir režisieriumi, ir net dailininke, apvilkusia jį banaliu šiuolaikiniu kostiumu – na, žinote, juk pirklys!

Trofimovas, studentas – Sergejus Ivanovas. Amžino studento Petios vaidmuo, kaip sakoma, parašytas tarsi specialiai Ivanovui. Be abejo, jis galėjo vaidinti ir visus kitus šios pjesės vyriškus vaidmenis (įskaitant ir moteriškąjį Šarlotos). Čechoviškas aktorius. Bravo!

Simeonovas-Piščikas – Andrius Bia­lobžeskis. Dvarininkiškos prabos ak­toriui nusigyvenęs nusijuokavęs dvarininkas irgi skirtas „iš aukščiau". Net ir jo skardus, neadekvatus susiglamžiusiai išvaizdai balsas šiuo atveju neatstumia.

Šarlota Ivanovna, guvernantė – Aušra Pukelytė. Šio personažo gal nė nebuvo scenoje? Keista, kad kūrėjai, mėginę kurti šarlotišką „Vyšnių sodą", pačiai Šarlotai neskyrė dėmesio.

Jepichodovas, kontoristas – Giedrius Arbačiauskas. Originalūs jo rūbai –­ nugara yra iškirpta, neegzistuojanti, prisisapnavusi.

Duniaša, kambarinė – Jonė Dambrauskaitė. Spektaklio judesio kompozicijos autoriaus Arnoldo Jalianiausko alter ego. Nori nenori, primena klasiką –­ nemirtingą Nekrošiaus tarnų blizgintojų trijulę. Aktorės dėka –­ šviežias ir tikslus vaidmuo, kurio yra kiek per daug. Tuo labiau kad aktorė klykauja balsu, panašiu į Kuodytės.

„Vyšnių sodas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Firsas, liokajus – Saulius Bareikis. Neįprastas simbolinis Čechovo personažas. Teatre visada į jį stengiamasi atkreipti ypatingą dėmesį. Straukaitė Bareikį pavertė tokiu dirbtiniu, kičiniu metrdoteliu. Iš pradžių priminusiu tuos LNDT fojė žvitruolius su raudonom livrėjom (jau pripratau ir, žinote, visai nieko). Kai užmerkdavau akis ir klausydavau tik seno seno, gerai išlavinto Bareikio balso – tikėjau. Kai atmerkdavau –­ operetinė senio išvaizda žeisdavo –­ na, vis dėlto šiame vyšnių sode prieš šimtą metų gyveno nedurni ponai.

Jaša, jaunas liokajus – Lukas Petrauskas. Dar viena Straukaitės reinkarnacija scenoje. Žinoma, puikus tas Jaškos – leisk Dunią į Europą! – švelnėjančių linijų apdaras, puiki ir jo tuščia, nesiblaškanti povyza.

Dar šiame spektaklyje yra nekukliai daug Algirdo Martinaičio muzikos (įžangoje ji skambėjo sodriai, pabaigoje –­ išvėsusiai). Nekukliai mažai Giedrės Brazytės blukios, nesuveikiančios ekranų-širmų scenografijos. Įdėta nemažai ir režisieriaus Latėno darbo su aktoriais.

Tačiau scenoje matome ne paskutinę Čechovo pjesę, ne tą sudėtingą dramaturginę algebrą su „povandeninėm srovėm", net ne bandymus ją spręsti, kelti klausimus. Išvystame (negaliu net sakyti – išgirstame, nes blogai girdime) supaprastintą garsios pjesės variantą. „Smulkmenėles" („мелочишки"), kaip 19-metis An­toša Čechontė sakydavo apie savo pirmus laikraštinius opusus.

Čechovo ar Šekspyro, atsimename, Latėnas yra pastatęs sočiai. O kodėl ne? Man iš tiesų visai nesvarbu, pagal ką statyti: pagal Tolstojų, Brežnevą ar Šekspyrą, – neatsargiai formuluoja režisierius.

Toks pat karingas, beskausmis, be skrupulų yra ir Jaunimo teatro devizas. Teatro, jau keli dešimtmečiai niekaip neužaugančio ir nesubręstančio, netampančio lygiaverčiu nūdieniam teatrą mylinčiam jaunimui.

Draugai