Komedija dramos scenoje šiandien – balta varna juodų šmėklų ir destrukcijos plynėje. Kaip gerai, kad atskrido, nors iš anksto žinai, kad tuoj tuoj ji sukarksės, ir bus kaip visada – pernelyg lėkšta. Betgi ne, Vilniaus Mažojo teatro scena paduoda tau tiek entuziazmo ir sveiko kūno, tiek tinderiškos informacijos ir šviežio oro, kad ilgai mėgaujiesi sutirštinta realybe.
Ak, jei „Tinder Dates“ (lapkričio 19 d.) būtų valanda trumpesnė ir vienaveiksmė, nurytum šį spurdantį delikatesą ir susipažintum su tam tikros rūšies socialiniu tyrimu – kur ir kaip nūnai pažindinasi jaunimas.
Tačiau dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė pratęsia malonumą, dargi saldina patiekalą, nori pereiti į kitokią tonaciją, kartojasi, mina vis tą patį, ir teatras virsta... sporto sale. Jauni aktoriai – keturi plius keturi – gavo gerą progą pasirodyti ant šiuolaikinių treniruoklių. Ką gi, džiaugiesi už juos. Deja, tiktai pradžioje, vėliau visi vienodėja, limpa, net nepatogu kažkaip pasidaro. Nieko juk neįvyksta.
Nei tekstas, nei režisierių kooperatyvas (Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žyrkovas, Kirilas Glušajevas), nei scenografija (Marijus Jacovskis) nepatiekia jokių užuominų – ką vis dėlto jaunimui nuo 24 iki 30 (įskaitant šiuos aktorius) daryti, kaip vienam žmogui susieiti su kitu? Socialinio tyrimo durys užtrenkiamos. Žinokitės. Pasijuokėt, ir ačiū.
„Tinder Dates“. Dainiaus Putino nuotrauka
///
„Gyvulių ūkis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rašytojas ir literatūrologas Rimantas Kmita paėmė jau popsine nuo masinio vartojimo ir lyginimo (nebūtinai skaitymo) tapusią George’o Orwello apysaką „Gyvulių ūkis“ (1945) ir pritaikė ją šiuolaikiniam teatrui. Kuriame dominuoja režisieriai, o aktoriai tiktai vergauja. (Hm, gal ir dramaturgai, nes, kaip anonsuojama, repetuojant įtiko tik ketvirtas teksto variantas.)
Spektaklyje „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ (lapkričio 25 d.) vietoj įpykusių apysakos gyvulėlių – kiaulių, asilo, šuns, avies, arklio, varno – sumaištį ūkyje kelia aktoriai, gavę finansavimą savo grynai aktoriniam pastatymui.
Įdomu, kad šio spektaklio režisieriumi-kamikadze sutiko būti aktorius Paulius Tamolė, akivaizdžiai parodydamas, kas atsitinka, jei neturime... fermerio, vadovo, diktatoriaus, dučės, jei teatrinėje respublikoje klesti demokratija. Gal iš tiesų LNDT ji nūnai ir klesti?
Nežinau, kokie buvo kiti atmesti R. Kmitos variantai, tik apgailestauju, kad premjeroje dominuoja pirmoji, o ne antroji pavadinimo dalis, kad šis hibridinis produktas nesuteikia mums progos pasijuokti iš savęs, iš masinės XXI a. kultūros, iš šūkio „Kiekvienas žmogus yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“.
Dauguma vaikštančių į teatrą žiūrovų, manau, žino, apie ką trimitavo, ką užšifravo G. Orwellas: komunizmas ir fašizmas – ne, tačiau taip pat pasisaugokime laisvės keliamo transo. Nes Baltijos kelią pratęs eilės prie elektros. Revoliucijos viduriai ima ir pašvinksta.
Sumanymas visuomenės sukilimo modelį sumažinti iki karikatūrinio teatrinio projekto, sakyčiau, buvo genialus, išties orveliškas. Jo išraiškai pritrūko diktatoriaus režisieriaus rankos. Bet juk tai ir reikėjo įrodyti?
Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.