Sausis teatruose sausas ir apmiręs, kūrybinė ir komercinė banga atslūgusi, pasaulį vėl reikia imti ir tverti nuo nulio. Manau, metų pradžioje psichologiškai visiems labai tiktų miestų teatrų apsikeitimas bent vienu ryškesniu spektakliu, vienaip ar kitaip nuspalvinančiu bendrą horizontą. Po švenčių, dietos laikotarpiu, mielai Vilniuje pasižiūrėčiau ir klaipėdiečių baletą „Eglė žalčių karalienė“, ir kauniečių operą „Makbetas“, ir net panevėžiečių superdramą „Mūsiškiai“. Teatrų barteriniai mainai neegzistuoja?

Kol kas drauge su kitais praalkusiais ir į „Salę 99“ subėgusiais kritikais žiūriu (ar klausausi užsimerkusi) Jaunimo teatro „Žmogų iš žuvies“, meno vadovo Aud­ronio Liugos išsirinktą rusų dramaturgės Asios Vološinos (g. 1983) pjesę.

Ką gi, jei yra drąsos teigti, kad egzistuoja žmogus iš žuvies, tai turiu drąsos pranešti, kad atsirado ir spektaklis iš žuvies. Kelias sluoksniuojamas pjesės tezes (vaikas ir seksas, Paryžius ir Peterburgas, santvarka ir cenzūra N-14) mažutė erdvė su šešiais aktoriais permaišo ir artikuliuoja sunkiai, be akcentų. Dramaturgė Asia ir režisierė Eglė Švedkauskaitė iš pradžių visus susodina viena eilute – manyk, toje legendinėje tarybinėje virtuvėje su nelegaliais pokalbiais. Tenka ilgokai klausytis niekaip nekabinančio radijo teatro. Tada komunalinio buto personažai išsivaikšto ir ima varinėtis savais ratais išties lyg kokiame akvariume su mielomis, bet bukomis žuvytėmis. Aktoriams tenka laikyti egzaminą: iškalbėti tekstą, kuris permuša kolegos tekstą ir net gula ant jo.

Du aktoriai, manau, savarankiškai šokteli aukštėliau ir įkvepia (įpučia ir mums) oro. Tai Aleksas Kazanavičius, pusantros valandos tiesia nugara tyliai sėdėjęs ant kėdutės greta žiūrovų ir pagaliau kaip proletaras Stasikas sudrumstęs scenos gyventojų bendrabūvį „ne ta tonacija“. Ir Viktorija Kuodytė, kurios herojė, vieniša motina, nuomoja šito buto kambarius, popina dukterį ir kalbasi skaipu su kažkur pabėgusiu jos tėveliu. Aktorė monologuose su mikrofonu prie staliuko pasiekia, sakyčiau, muzikinę vaidmens atlikimo viršūnę, išgyvena moters dramą tarsi solistė dramatišką dainą. Vien dėl jos žiūrėti spektaklį verta.

 

„Žmogus iš žuvies“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Visa kita „žuvies dienos“ (ketvirtadienio meniu tarybinėse valgyklose) sukeliama melancholija sklinda tiktai iš jaunų dramaturgės Asios ir režisierės Eglės galvų – iš jų standartizuoto „gūdžių laikų“ įsivaizdavimo. „Kas yra laisvė nedemokratinėje aplinkoje? Mano nepaklusnumas ar nesipriešinimas?“ – klausia Asia, turėdama galvoje vakarykštę ir dabartinę Rusiją. O Eglė jai atsako jau iš demokratinės Lietuvos pozicijos. Keblus klausimas, dar keblesnis būtų atsakymas, jeigu atsirastų gebėjimas atsakyti. Žinoma, tai ne jaunos režisierės jėgoms (nebent jos mokytojo Jono Vaitkaus). Be to, mes dar ir neįstengiame, ir bijome pasitelkę literatūrą ir meną suartėti su praėjusia epocha, subtiliai atskleisti jos nepolitizuotos kasdienybės, apolitiškos daugumos charakterių.

„Žmogus iš žuvies“ iškart sukėlė asociacijų su tik ką skaityta, populiaria, taip pat kaip pjesė simboliais apipinta knyga – latvės Noros Ikstenos „Motinos pienu“. Su jos stilistiškai niuansuotai moteriškai išrašoma teze: „Jei būtume gimusios kitur, tai mūsų gyvenimas būtų kitoks.“

Ak, jei savo gyvenimo pradžioje būtum įšokęs į kitą traukinį, kitą vagoną, kitą santvarką... Sena pasakėlė. Tik nebrandus protas kratosi asmeninės atsakomybės. Atrodo, bet kurio homo sapiens pasąmonė turėtų sufleruoti: kaltas dėl savo likimo iš esmės esi tu pats. Tačiau, ne, toliau kalamos vien grandinės. Naiviai, įkandin žiniasklaidos kūrėjų piešiami komiksiniai paveiksliukai su eilėmis prie dešros ir tualetinio popieriaus ima kelti ne tik juoką, bet ir pyktį. Va, kaip buvo, anuomet nuodais virsdavo viskas – net motinos pienas – ji atsisakė maitinti, nes nenorėjo perduoti vaikui aplinkos melo! Ak, kokia raiški simbolika (netgi kažką primenanti – ar tik ne socrealizmą?). Negaliu aš tikėti tokia plokštuma, pagaliau negaliu tapatintis su tokiais herojais.

Įdomu tai, kad panašias kaltinančias knygas, spektaklius, filmus puola kurti „gūdžių laikų“ nematę arba juos vos užtikę menininkai – matyt, šitaip leng­viau lieti savas akvareles. N. Ikstenai aprašomais 1980-aisiais tebuvo dešimt. Užtat knygos veiksmo laikmatį ji lengvai, manydama, kad visi viską užmiršo, suka atgal iki pat pokario: Brežnevas miršta vos ne kaip Stalinas – imama laukti karo; pasišakojusi gydytoja siunčiama dirbti iš miesto į kaimą; studentai prieš pat Sąjūdį važiuoja į bulviakasį – „į dėžių apačią turėjom primesti akmenų, o ant viršaus bulvių“. Dėl visa ko, kad nebūtų taip jau prifantazuota (sumeluota), savitai su santvarka kovojančiai herojei skaitytojas ima įtarti depresiją ir net šizofreniją nuo pat ankstyvos vaikystės. Tačiau toks paslaptingas ligos faktoriaus įvedimas, taip sakant, dar labiau sustiprina istorinį neadekvatumą, meninį broką.

Atrodo, knygoje vyksta spektaklis. Nenustebsiu, jei entuziastingi latviai ją vaizdingai įsivaizdins scenoje ar ekrane.

Tie lietuvių kūrėjai, kurie ilgiau matė XX a. Lietuvą – Jonas Avyžius, Juozas Aputis, Antanas Ramonas – numirė arba – Rimantas Šavelis, Saulius Šaltenis, Sigitas Parulskis – pasikasė po lapais. Tiesa, chuliganiškas auksaburnis Juozas Baltušis iškyla ir iš po jų taip, kad neatsitrauksi nuo jo, ačiū Dievui, konspektuoto vieno gyvenimo, vienos istorijos tomų. Kas dar dabar aplinkui? Algimantas Puipa nyra į ankstesnius amžius ir puipizmus, Šarūnas Bartas dar suteikia kruopelę vilties. Teatre teliko J. Vaitkus ir Oskaras Koršunovas – galbūt draugėje su Mariumi Ivaškevičiumi?