Jūratė Visockaitė. Pasvirusieji

Kelių savaičių apžvalgą pradėčiau nuo nekultūringų, pavydulingų Vilniaus ir Kauno santykių. Kitą rytą po kultūros sostinės performanso ant mūsų upių Santakos lrytas.lt perskaičiau vos ne keiksmažodžius, skirtus įvykusiam renginiui. Nematė, negirdėjo, nebuvo žadėto žvėries... Gal man prisisapnavo? Nes greitai rytinis pranešimas buvo išimtas. Įdėta kita šalta ir trumpa informacija su šiaip taip atspėtų žvaigždelių pavardėmis.

Aš pati renginį žiūrėjau per televizorių. Beveik viskas įtiko – net lietus (juk ir tuomet Klaipėdos elinge per operos premjerą jis buvo tiesiai į dešimtuką). Santakos autorius Rytis Zemkauskas savo tekstinę dramą statė ant klausimų, kuriuos raiškiai į atsivėrusią virš vandens erdvę kėlė aktorius Dainius Svobonas su vėjyje besiplaikstančia skraiste (hm, visgi reikėjo ne polietileninės). Labai įspūdingi orkestro, chorų, atlikėjų muzika, kostiumai, grimas – TV kameros kartais pritraukdavo iš arti. Visokių rūšių laiveliai vandenis arė lyg per olimpiadą. Deja, LRT televizija komentatoriaus neišskyrė – čia juk jums ne „Eurovizija“!

Laikinoji sostinė atsiėmė tai, ko nusipelnė, – šitaip va, lietuviškai... Galiu tik nuo savęs, antros kartos vilnietės, padėkoti tiek renginio dalyviams, tiek finansuotojams. Kaunas – jėga!


/ / /

Šiemetinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, prasidėjęs prabangiu spektakliu Operoje, užbaigė pasirodymus paslaptinga, fizikos dėsniais pagrįsta akimirka – pusvalandinis spektaklis taip ir vadinosi „Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“ (gegužės 24 d.) – „Dūmų fabrike“ Naujoje Vilnioje. Tos akimirkos – tai trys novelės, išrašytos prancūzo choreografo Yoanno Bourgeois ir jo atlikėjos balerinos japonės Yurie Tsugawos judesiais ant dviejų išmaniai sukonstruotų platformų. Iš visų pusių apžiūrimos vyro ir moters figūrėlės juda ir rodo nedaug, tačiau besisukanti ar siūbuojanti platforma (taip pat ant jų stovintis stalas ir kėdė) suteikia vaizdui dar vieną neįvardijamą dimensiją, ir mes tarsi pasislenkame laike ir erdvėje, pamatome kažką už savo akiračio. Dėl įcentrinės jėgos ir atoveiksmio (nesu tikra, ar tikslūs terminai) žmogaus kūnas, ant besisukančio pagrindo stovėdamas tiesiai, gali lėtai pasvirti maždaug 45 laipsnių kampu. Iš šios įstabios kūno linijos režisierius filosofas ir padaro mažą stebuklą, judina ir stabdo laiką. Sustingdo žmogelį gintare. Tačiau reikia pačiam pamatyti (kažkas yra internete).

„Laikini sprendimai“ užveria festivalio elipsę daug ko nepasakydami, bet palikdami tuščią ir visada naują horizontą. Atrodo, šokio abstrakcija nūnai tampa vieninteliu susikalbėjimo būdu.

 

„Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
„Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 


/ / /

Šekspyro debiutinę tragediją „Titas Andronikas“ pastatė kuklumu nepasižymintis teatras „Teatronas“ – jo vadas Gildas Aleksa. „Titas“ (gegužės 25 d., „Menų spaustuvė“) pavadintas degustacine tragikomedija, nes vykstant veiksmui už scenoje pastatyto ilgo stalo sėdi brangesnius bilietus nusipirkę žiūrovai, valgo skanų virtuvės šefo Tado Eidukevičiaus maistą ir geria vyną. Taip, kaip mes darome namuose prie televizoriaus ar kompiuterio ekranų. Sumanymas įžūlus, bet tarpdisciplininis, manau, turintis ateitį.

„Titas“ – ultražmogžudiška pjesė, joje ne tik gausiai žudoma, bet ir apipjaustoma, ir suvalgoma. Išties tai gali būti komiška. Toje Romoje Titui ir Tamorai žudyti buvo taip pat, kaip ir pavalgyti. Taip pat, kaip golfo lazdomis švaistytis. Šis šaltasis ginklas ar solistas prie mikrofono gerai prilimpa (sportinė apranga – ne itin).

 

„Titas“. Donato Ališausko nuotrauka
„Titas“. Donato Ališausko nuotrauka

 

Iš pradžių į sceną pabirusių aktorių nė neatskiri nuo nedrąsių foninio „restorano“ klientų, jie nemoka nei judėti, nei kalbėti. Tačiau pamažu įsidrąsina, perima teatro „Teatronas“ lengvabūdiškai traktuojamus vaidmenis, netgi lyg neregiai, vedami teksto siūlo, pajunta skonį. Spektaklį scenoje gerokai užakcentuoja Titą vaidinantis aktorius Dalius Skamarakas. Jis primena Benito Mussolinį (ne tik televizinį Petrą Vileišį) ir diktuoja veiksmo tempą. Kitų atlikėjų „Teatrono“ dučė dar gerai nesureguliavo, aktorės scenoje dar atostogauja.

Jeigu išdrįsai pasikviesti į sceną valgytojus, išdrįsk drąsiau atsisukti ir į žiūrovų salę. O dabar žiūrovas sėdi ir laukia, kada aktorius pasiųs jam žodžius, kuriuos išmoko, supranta ir košia pro dantis, kurie yra baisūs ir juokingi. Taip, jie vangiai žaidžia golfą, žudo ir deklamuoja klasiką, tačiau kartkartėmis privalo iššokti, taip sakant, aukščiau jūros lygio.


Jūratė Visockaitė – kino, teatro kritikė. Ilgametė kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė.