× Juta Liutkevičiūtė

Aktorius ir režisierius Paulius Pinigis Klaipėdos jaunimo teatre sukūrė dešimtis vaidmenų, dėsto vaidybą LMTA studentams uostamiestyje, o šį pavasarį teatro scenoje pristato dar vieną režisūrinį darbą. Pasirinkti klasikinę medžiagą ir savaip interpretuoti Samuelio Becketto absurdo pjesę „Belaukiant Godo“ – įpareigojanti užduotis. Kovą įvairiuose Lietuvos miestuose pristatomas spektaklis įgauna netikėtų formų, kurias diktuoja jaunas komandos kolektyvo amžius. Paulius sako, kad laukti, kai esi jaunas, ir laukti, kai esi senas, – du skirtingi dalykai.

Paulius pripažįsta, kad aktoriams nelengva su juo dirbti. Kūryboje balansuodamas tarp pasimėgavimo ir įtampos, jis bando patenkinti savo perfekcionizmą: „Mėgstu kabinėtis prie smulkmenų, dažnai aktorius stabdau po kiekvieno sakinio.“

 

Paulius Pinigis. Agnės Papievytės nuotrauka

 

Ir kaip tas stabdymas? Veikia tokia strategija?

Priklauso nuo dienos. Galiu 5 dienas stabdyti, o tada 3 dienas viską paleidžiu ir žiūriu, kas vyksta. Jeigu negerai, vėl stabdau. Niekas nesistebi, kad taip darau, visi išėjome tą pačią teatro mokyklą. Tačiau net ir tokiu atveju niekas nenori būti stabdomas, norisi viską daryti tarsi plaukiant.

Stabdyti reikia, nes tu turi aiškią viziją, kurios aktorius neįgyvendina?

Sakykime, vienos scenos tikslas – kad veikėjas išeitų iš kambario. Kai matau, kad aktorius pradeda vaidinti kažin ką kita, nebesiekia to tikslo, turiu stabdyti. Neturiu vizijos, kaip turi skambėti kiekvienas sakinys, bet iš karto girdžiu, ar konkretus sprendimas yra tos situacijos muzika. Taip medžioju tiesą. Bet nesu visažinis, būna, ir pats ką nors neteisingai interpretuoju, tada aktoriai atkreipia mano dėmesį ir turiu progą pergalvoti sceną.

O kaip hierarchija? Tu demokratiško teatro, bendro kūrybos proceso gerbėjas?

Esu už kūrybinę komandą ir demokratišką darbo procesą, griaunu hierarchijos struktūrą. Bet vaidmenų žaidimas egzistuoja: aš – stebėtojas, o aktoriai – darytojai. Jie turi pasikliauti mano žvilgsniu, galime dirbti tik todėl, kad jie pasirinko pasitikėti manimi, toks susitarimas. Esu jaunas režisierius, turiu nedaug praktikos, viską darau labiau iš vaidybinės pusės, nes mes labai prastai vaidiname. Lietuvos teatre matau daug ryškios, stiprios režisūros ir labai daug silpnos net geriausių aktorių vaidybos. Matau daug netikslumų pastatymuose, daug rezultatyvios, plakatinės vaidybos ir mažai tiesos.

S. Becketto „Belaukiant Godo“ yra pasaulio ir Lietuvos teat­ruose ne kartą statyta pjesė. Ką nauja gali pasakyti?

Išrasti dviračio neplanuoju, bet yra vienas svarbus aspektas. Mano supratimu, pagrindinius vaidmenis šiame spektaklyje turėtų atlikti pagyvenę aktoriai, su jais būtų galima pasiekti tiksliausią rezultatą. Jaučiu tai iš pjesės veikėjų patirties, brandos, nuovargio nuo gyvenimo. Bet mūsų startinė pozicija kitokia, vyriausiam aktoriui yra 32-eji. Tai diktuoja naujas galimybes interpretuoti.

Bet pjesės ašis yra laukimas. Ar tai nėra kiekvienai amžiaus grupei suprantamas dalykas? Visada yra ko laukti.

Vargu, ar pjesė apsiriboja vien laukimo tema. Jis yra išeities taškas, nuo kurio vystosi siužetas, bet čia aptariami egzistenciniai klausimai, prasmės paieškos, absurdas visoje begalinėje pasaulio maišalynėje, atsispindi ir aktualijos. Taip, veikėjai laukia. Gali pasirodyti, kad laukimas susijęs su nieko neveikimu, bet čia ir atsiranda pilkoji zona, joje turi surasti, ką veikti, kol lauki. Ir čia amžius viską keičia. Kaip laukia 6 metų vaikas, o kaip 30 ar 60 metų žmogus? Jie turi visai kitas priemones laukti. Jeigu šiame spektaklyje aktoriai būtų vyresni, veiktų jų išmintis ir raukšlės, ilgos pauzės, sodrus balso tembras, viskas tikrai vyktų lėčiau, klampiau. O jaunas žmogus spirga ir negali ramiai pasėdėti. Bet į mūsų komandos jauną amžių nežiūriu kaip į trūkumą, tik dėl jo atradome autentišką savo formą, scenoje kuriamą pasaulį. Jaunystė nėra problema, kurią reikia maskuoti, tiesiog turime kitaip statyti medžiagą.

Bet žiūrovas jau gali turėti lūkesčių, apie ką yra ši pjesė, kaip ji turėtų būti skaitoma.

Gal geriau niekada nereikia tų lūkesčių turėti, pats stengiuosi jų vengti. Ambicijos gerai, bet lūkestis yra keistas dalykas, mane jis blokuoja. Faktas, ko nors visada tikiuosi ir su tais lūkesčiais turiu nuolatos kovoti. Tikiuosi būti geras režisierius, kažko pasiekti, bet tai veda į puikybę ir beprasmybę. Man patinka mano darbas, o pasidavęs lūkesčiams pradedu bijoti, atsiranda įtampa, vidinis drebėjimas, neužtikrintumas.

Mano tikslas – sukurti spektaklį žiūrovams. Ne sau, ne teatrui, ne aktoriams. Kad pastatymo magija įtrauktų, sukurtų sapnišką, pasakišką pasaulį, kuris neprimena realybės, kurio veikėjai nėra buitiški. Labiausiai noriu leisti žiūrovui pagyventi ne apimtam Godo laukimo, bet teatro magijos nuotaikos. Pats stengiuosi į viską žiūrėti iš žiūrovo perspektyvos, galvoju, kaip išlaikyti jo dėmesį.

 

„Belaukiant Godo“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

 

Bet tu esi ne paprastas, o labai informuotas žiūrovas. Ar nėra grėsmės pastatyti spektaklį teatro profesionalams?

Apie teatro profesionalus noriu galvoti kuo mažiau. Teatras nėra skirtas tik jiems. Jie – labai ribota publika, tilptų į vieną salę. Nėra tikslo apie juos galvoti, nes norėsi jiems įtikti, nors pagaunu save smalsaujantį, ką jie pagalvos. Bet čia vėl lūkestis, vėl ta pati nesąmonė. Užuot pasidavęs lūkesčiams, tiesiog stengiuosi dirbti geriausiai, kaip galiu. Jeigu būsiu atsidavęs darbui, vis tiek kur nors nueisiu. Juk ne visada nesiseks. Darbas nuves prie gero rezultato.

Bet ir gero rezultato reikia mokėti laukti.

Kai dirbi, nėra laukimo jausmo. Laukimas nieko nedarant yra žiauriai sudėtingas dalykas. Darbas man labai padeda atitolinti arba įprasminti mintis ir klausimus, į kuriuos nelengva atsakyti. Esu melancholiškas, daug galvoju apie pasaulį, save, mirtį, visada sukasi prasmės klausimas.

Iš kur ta melancholija? Ar prisimeni save vaikystėje galvojant apie mirtį, prasmę?

Prisimenu fragmentus kaip nuotraukas. Ruduo, sėdžiu ant asfalto prie daugiabučio namo laiptinės, su pagaliuku krapštau akmenukus ant žemės ir galvoju, kad reikės kažkada mirti. Ši melancholija dar labiau išryškėjo, kai atėjau į teatrą. Mokydamasis mokykloje, Panevėžio teatre „Menas“ lankiau vaidybos studiją, pasitaikė proga vaidinti spektaklyje „Equus“. Man teko labai stiprus, dramatiškas berniuko Aleno vaidmuo. Šis personažas balansavo ant beprotybės ribos. Spektaklis buvo labai sėkmingas, rinkosi pilnos salės, laimėjome festivaliuose. Tuo vaidmeniu atradau visas melancholiškas emocijas, nes iki tol mokykloje, su draugais buvau labai linksmas, laisvas, kompanijos siela. Gavęs tokį vaidmenį iš karto nesupratau, kaip tvarkytis su emocijomis, turėjau tik nuojautą, kad viską reikia daryti iš tikrųjų, o režisieriui tokia mano prieiga patiko.

Skamba kaip alinanti patirtis gimnazistui.

Taip ir buvo, bet man patiko. Likus savaitei iki spektaklio, pradėdavau tomis emocijomis gyventi, juk nemokėjau kaip profesionalas akimirksniu įsijausti į vaid­menį. Galbūt tada ši melancholija, dramatiškumas ir paėmė viršų, labai pasikeičiau, tą linksmąją savo dalį ėmiau prarasti, vis sunkiau būdavo grįžti į nerūpestingą nuotaiką. Dabar kartais pagalvoju: o kur tas linksmasis Paulius? Ar įmanoma prie jo grįžti? Nežinau. Bet man patinka dramatiški vaidmenys, juos ir pritraukiu, nenoriu pakeisti tos nuotaikos.

„Belaukiant Godo“ pagrindinius vaidmenis atlieka Donatas Želvys ir Simonas Lunevičius, kartu baigėte Valentino Masalskio vaidybos kursą, esate bendražygiai nuo pat Klaipėdos jaunimo teatro įkūrimo. Kaip sekasi dirbti kartu?

Yra iššūkių. Esame tos pačios kartos, kartu augome, mokėmės, o dabar staiga priėmėme sprendimą, kad aš tampu režisieriumi, o jie – mano aktoriais. Bet šis noras abipusis. Kartais pasiaiškiname santykius, pakibirkščiuojame, būna, sakau pastabą, o jie į ją nereaguoja, sako: „Pats imk ir padaryk geriau.“ Bet norime sukurti kūrybiškai produktyvų ryšį, todėl stengiuosi nebūti asilas ir nevaidinti kažin kokio režisieriaus, o jie nekiša pagalių man į ratus ir stengiasi leisti man juos vesti. O geroji pusė ta, kad mums nereikia ilgai kalbėti apie vaidybą, aiškintis, kodėl kažkas neišeina. Labai greitai dėl visko susitariame.

Lengva susitarti, nes esate mokyti tų pačių dalykų. Ar nekyla grėsmė tapti mokytojo aidu, neberasti autentiško balso?

Šlykštus mitas lydi mūsų teatrą 10 metų. Tiesa, jis jau slopsta, bet anksčiau mūsų teatras buvo ypač kritikuojamas, kad esame tik masalskiukai, charizmą praradusios kopijos. Nesuvokiu, apie ką čia kalbama. Niekas mums neįdavė kanonų rinkinio, ką reikia daryti, kad būtum geras aktorius. Nėra jokių formulių, taisyklių, mūsų skonis vis dar formuojasi – kasdien kalbame apie filmus, spektaklius. Jeigu mūsų panašus suvokimas, kas yra geras pastatymas, tai nereiškia, kad viską darome vienodai. Esu laimingas, kad turiu mokytoją, kuris pataria, padeda kilus neaiškumams, bet nesu jo kopija. Manau, man labai pasisekė, jog šalia yra žmogus, kuriam galiu paskambinti, pasitarti ir kuris man pasako, jeigu mato, kad klaidžioju. Kiekvienam to linkėčiau.

Ko dabar lauki?

Kai užgriūva labai laukti darbai, laukiu jų pabaigos, kaip ir dabar, jaučiu nuovargį nuo didelio krūvio. Bet, atėjus pabaigai, po kelių poilsio dienų vėl laukiu naujų darbų. Iš tikrųjų laukiu, kada turėsiu daugiau laiko pabūti su sūnumi. Jam 4 mėnesiai, jis tikras angelas, o aš retai būnu namie.

Juta Liutkevičiūtė – kultūros žurnalistė, radijo ir televizijos kultūros laidų vedėja ir redaktorė.