Režisieriaus Jono Kuprevičiaus „Antigonė“ teatre „Utopija“ 

 

Lietuvoje „Antigonė“ pasirodydavo politinių įtampų akimirkomis. Pirmą kartą ją pastatė Irena Bučienė 1978-aisiais, tais pačiais metais, kai įsikūrė Lietuvos laisvės lyga. 1986 m. Jonas Vaitkus Kauno dramos teatre pastatė Jeano Anouilh’o „Antigonės“ versiją – sovietmečio pabaigoje tai nuskambėjo kaip drąsi pasipriešinimo tironijai deklaracija. Birutė Mar 1999 m. sukūrė „Antigonės“ monospektaklį, kuriame, įkūnydama pagrindinius personažus, mezgė dialogą su videochoru (Andriaus Jakučionio vaizdo projekcija). Šis eksperimentavimas su formomis galėjo būti prilygintas atkurtos valstybės kūrimosi procesui – naujos mūsų tapatybės paieškai. 2010 m. Jonas Jurašas sujungė Sofoklio tekstą su lietuvių tremties istorija, ir Antigonės kova už brolio laidojimą virto kova už teisę tinkamai palaidoti mirusiuosius Sibire. Kiekvienas pastatymas atspindėjo savo laikmečio žaizdą.

 

„Antigonė“. Manto Repečkos nuotr.

 

Šiemet pastatyta Jono Kuprevičiaus „Antigonė“ irgi pretenduoja į šią tradiciją. Spektaklio anotacija žada distopiją – „galimos netolimos ateities viziją po galutinio demokratijos žlugimo“. Politinių įtampų šiandien tikrai netrūksta: geopolitinė padėtis, laisvo žodžio varžymai, protestų bangos skatina iš naujo permąstyti santykį su autoritetu. Spektaklis vyko Vilniaus „Kablyje“ – erdvėje, kurios industrinis charakteris galėjo sustiprinti šias įtampas ir natūraliai kurti distopinę atmosferą.

Tačiau scenoje atsakymų į šiuos iššūkius nebuvo pateikta. Nors J. Kuprevičius rėmėsi senosios graikų kalbos teksto vertimu, Sofokliui liko ištikimas žodžiu, bet nutolo nuo jo dvasia. Įdomu tai, kad pirmąjį „Antigonės“ vertimą į lietuvių kalbą parengė Jurgis Šaulys 1903 m., spaudos draudimo laikotarpiu. Atsižvelgiant į nūdienos LRT įstatymo pataisas, toks skirtingų laisvo žodžio ribojimo patirčių sugretinimas būtų stipriai surezonavęs scenoje. Vis dėlto režisierius nutolo nuo Sofoklio tragedijos politiškumo išryškindamas šeimos dramos dėmenį ir, – kaip pats teigė po premjeros vykusioje diskusijoje (moderuotoje šio teksto autoriaus), – siekdamas ironizuoti tragedijos žanrą.

Ironijos spektaklyje iš tiesų apstu. Chorą įkūnijęs vienas aktorius Martynas Mockevičius (tai vienas ryškiausių spektaklio sprendimų) it bardas nuotaikingai grojo gitara priešais mikrofoną ir pranašavo apie Tėbų rūmų pragaištį. Kreontas (Šarūnas Datenis), aprengtas aukso spalvos chalatu kaip į ringą pasiruošęs išeiti boksininkas, žaismingai sąveikavo su choro vadovu (Rokas Pijus Misiūnas): vienas kitam sėdėjo ant kelių, pakštelėdavo į žandą. Boksininko įvaizdis išsipildė, kai Kreontas su Haimonu (Gerardas Ciparis), neberadę žodinio sutarimo, pusnuogiai it graikų atletai grūmėsi scenoje. Tėvo ir sūnaus konfliktas persikėlė į kūno plotmę. Š. Datenis sugebėjo įtikinamai išlaikyti šią dviprasmybę – jo Kreontas vienu metu yra ir juokingas, ir grėsmingas, ir apgailėtinas.

Scenografijos sprendimai irgi ironiški. Ant sienos – Oidipo šeimos portretai. Centre – ne kapas, o auksinis tualetas, ant kurio it soste sėdi Tėbų karalius. Dėl šio pasirinkimo laidojimo motyvas, Sofoklio tragedijos šerdis, tiesiog išnyksta. Prabangos gausa – auksinės dekoracijos, krištolinės taurės, ištaigingi rūbai – kuria hedonistinės valdžios paveikslą, tačiau jis lieka karikatūra, o ne politiniu simboliu. Sofoklio Kreontas tragiškas, nes buvo pagrįstai įsitikinęs savo teisumu. J. Kuprevičiaus Kreontas su lašeline venoje – tiesiog silpnas žmogus, kurį lengva niekinti. Su tokiu oponentu Antigonės pasipriešinimas neišauga iki tragedijos.

Ryškiausiai politinės konotacijos atsiskleidė per antraplanius personažus. Ismenė (Gerda Čiuraitė), girta, neviltį ironija pridengianti mergina yra Sofoklio tekstui nebūdingas sumanymas. Paskutinėje scenoje choro vadovas, perėmęs kontrolę ir paskendęs tamsoje, verčia Kreontą atkartoti jo ištartus žodžius, – choro vadovas tarsi tapo šešėlinės vyriausybės vadovu. 

Per paskutinį Antigonės (Vesta Bartašiūtė) monologą visi personažai, tarsi panirę į transo būseną, pradeda hipnotizuojantį šokį, o Antigonė nesėkmingai bando pažadinti savo sužadėtinį Haimoną. Tai aiškiausia politinė aliuzija visame spektaklyje – pilietinis letargas, iš kurio nepažadinsi. Tiesa, ši metafora netampa spektaklio audinį persmelkiančia tema. Ji pasirodo per vėlai ir per trumpai, kad kompensuotų tai, ko spektakliui anksčiau trūko.

Antikinio teatro specialistė doc. dr. Jovita Dikmonienė diskusijoje po premjeros pabrėžė, kad Sofoklis „Antigonę“ pastatė Atėnų ekonominio klestėjimo laikotarpiu, – tuo metu spektaklis tapo perspėjimu apie pilietinį budrumą gerovės akivaizdoje. Lietuva dabar irgi gyvena ekonominio klestėjimo laikotarpiu. Vis dėlto demokratijos erozija iš lėto vyksta. Tiesa, Lietuvos piliečiai nėra apsnūdę, neseniai vykę protestai ir susitelkimas remiant Ukrainą rodo aktyvų įsitraukimą į politinį gyvenimą. Tačiau pilietinė valia keisti procesus pamažu blėsta. Būtent tai ir galėjo atspindėti šis spektaklis. Kartais – tame šokyje ar per Kreonto dialogą su choro vadovu – jis tai atskleidžia. Tik per retai ir per tyliai.

Tie, kurie eis žiūrėti šio spektaklio tikėdamiesi politinio aštrumo ar distopinės vizijos, gali nusivilti, nes šios temos scenoje beveik neatskleidžiamos. Tačiau spektaklis turi ką pasiūlyti kitu lygmeniu: tai vizualiai ir vaidybiškai apgalvotas darbas, kuriame šviesos, scenografiniai sprendimai ir keli ryškūs vaidmenys (ypač Š. Datenio Kreontas, M. Mockevičiaus choras ir R. Misiūno choro vadovas) įtikina nepaisant to, ar veikia visa koncepcija. Kaip šeimos drama, pateikiama ironijos forma, „Antigonė“ įtikina – šeiminiai ryšiai ir asmeniniai silpnumai čia tampa svarbesniais konfliktų varikliais nei politiniai principai. Kaip distopinis perspėjimas spektaklis lieka pažadas, kurio neišpildoma.

Diskusijoje po premjeros režisierius gynė savo pasirinkimą: pasaulyje ir taip vyksta per daug rimtų, sudėtingų procesų, o ironija yra būdas kalbėti apie svarbias temas neapsunkinant žiūrovo. Sudėtinga prieštarauti šiai logikai, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kyla klausimas: ar ironija – tai būdas kalbėti apie tragediją, ar būdas nuo jos pabėgti?

Sofoklis irgi žinojo, kad klestėjimas neapsaugo nuo tragedijos, – jo žiūrovai gyveno nuolatinėje karo grėsmėje. Vis dėlto jis pasirinko ne lengvinti piliečių naštą, o ją parodyti visa apimtimi, kad žiūrovas išeitų ne pajutęs palengvėjimą, o pakitęs. Priešingai nei kiti antikiniai tragikai, Sofoklis savo dramose neperteikia pamokančios ar optimistinės žinios. Jis verčia žiūrovą susidurti su tragiško likimo neišvengiamybe. Antigonė ir Kreontas abu buvo įsitikinę savo teisumu – ir abu sulaukė tragiškos pabaigos. J. Kuprevičiaus „Antigonė“ žiūrovą paleidžia lengviau. Galbūt tai sąmoningas, dosnus režisieriaus gestas. Bet tada verta klausti: ar teatras, kuris guodžia, atlieka tą pačią funkciją kaip teatras, kuris kelia nerimą? Atsakymo spektaklis nepateikia. Bet gal pakanka to, kad tokį klausimą iškelia.