Prie stalo kviečiami visi. Pokalbis su Saule DEGUTYTE

„Stalo teatras" už spektaklį „Tarmių stalas" („Apie ožką, karalių, Bezduką ir griūvantį dangų") šiemet įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi". Be kitos veiklos, „Stalo teatras" – vienintelis profesionalus nevalstybinis teatras Lietuvoje, kuris į meninius projektus įtraukia ir neįgalius žmones. Su „Stalo teatro" vadove, aktore ir režisiere SAULE DEGUTYTE kalbasi Ridas Viskauskas.

„Meilė be mirties smėlynuose“. Dainiaus Labučio nuotrauka

2012 metais sukūrėte audiovizualinį spektaklį „Nojaus arka", o lapkričio mėnesį, numatoma jūsų režisuotos interoperos „Meilė be mirties smėlynuose" premjera (libreto autoriai –­ Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė, kompozitorė – Snieguolė Dikčiūtė). Papasakokite apie darbą ir kūrybą su neįgaliais žmonėmis.

Į negalias turinčių žmonių pasaulį patekau, kai 2003 m. pradėjau dirbti Vilniaus specialiajame lopšelyje-darželyje „Žolynėlis". Tada susipažinau su įvairiomis kūno ir proto negaliomis. O su suaugusiais neįgaliaisiais dirbti paskatino muzikos terapeutė ir kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė. 2004 m. mes, grupė profesionalių menininkų, dalyvavome socialiniame performanse „Pasaulio sukūrimas"; dirbau kartu su proto negalią turinčiu žmogumi. Kai susitikau su juo pirmą kartą, pakilo temperatūra... Patyriau šoką.

Supratau, kad bendrauti reikia paprastai. Dirbant privalu aiškiai dėstyti mintis, kalbėti lėčiau, prašymą ką nors atlikti pakartoti keletą kartų. Reikia įdėmiau klausytis, ką žmogus atsako. Aš juos vadinu „silpnesniaisiais broliais", nors kai kuriais atvejais jie stiprybės tikrai nestokoja. Patyriau, kad negalima su jais spręsti savo problemų, rodyti slogių nuotaikų.

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos meninių ir socialinių projektų koordinatorės Snieguolės Dikčiūtės pakviesta dalyvavau įvairiuose renginiuose atvirose erdvėse: S. Dikčiūtės bažnytinėje misterijoje „Pašvęstojo gimimas" (2008, Bernardinų bažnyčia), gyvo garso veiksmo instaliacijoje „Gyvybės medis" (2010, Meno terapijos forumas, „Sostinės dienos"), interakcijoje „Veidrodžiai" (2013, Tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Mozaika", „Sostinės dienos").

O 2012 m. sulaukėme kvietimo dalyvauti tarptautiniame žmonių su negalia mažųjų teatro formų festivalyje Geldapėje, Lenkijoje. Tai tapo impulsu „Nojaus arkai". Esu sugalvojusi visą ciklą darbų pagal Biblijos siužetus, kuriuose galėtų dalyvauti neįgalūs artistai.

„Nojaus arka" kartu yra ir darbo su neįgaliaisiais metodų pristatymas visuomenei ir specialistams. Visuomenė nėra pasirengusi tokiems reginiams. Šiemet Lietuvos žmonių su negalia sąjungos organizuotame neįgaliųjų teatrų festivalyje „Begaso" prizui laimėti, kuris jau ketvirtą kartą vyko Menų spaustuvėje, sujungėme du renginius: kai suvaidinome „Stalo teatro" spektaklį mažiesiems „Pasaka apie karalius", sceną užleidome Vilniaus miesto vaikų ir jaunimo pensiono kolektyvui, kuris parodė muzikinį vaidinimą ,,Princesėlės fleita" (pagal E. Tolvaišienės kūrinį, vadovė Giedrė Ivanenkienė). Deja, dalis žiūrovų po pirmos dalies išėjo, nes vaikų išoriniai įvairių negalių bruožai juos išgąsdino... Net lopšelyje-darželyje „Žolynėlis", kuriame teatro pratybų metu bandome jungti sveikus ir neįgalius vaikus, gal prieš 5 metus kai kurie tėvai prašė šventes vaikams, judantiems vežimėliuose, rengti atskirai, nes „šie vaikai gadina mums nuotraukas"... O, pavyzdžiui, Danijoje turintieji judėjimo negalią viešose erdvėse labai pastebimi, nes visa aplinka puikiai pritaikyta judėjimui vežimėliais.

„Nojaus arkoje" dalyvauja žmonės, turintys ir genetikos sutrikimų, ir judėjimo negalių, įgytų po sunkių ligų, traumų. Kaip paskirstėte meninę veiklą? Dramos personažų tradicine prasme šie žmonės nekuria. Štai genetikos sutrikimų turintys Larisa ir Aurimas vertina judančius vaizdus, kuriuos jūs kuriate grafoprojektoriumi, emocionaliai „stumdo debesis", džiaugiasi „prabėgančiais gyvulėliais", pykstasi ir taikosi tarpusavyje... Jų negalios bruožų publikai neeksponuojate – didžią laiko dalį jie veikia nusisukę nuo žiūrovų...

Jie būna savimi. Larisa Liubomirova ir Aurimas Lukšys labai atviri, artistiški ir patyrę. Repeticijose buvau juos, vaidinusius Moterį ir Vyrą, įsimylėjusi. Mačiau, kaip jie vaidino S. Dikčiūtės bažnytinėje misterijoje (be to, jie dalyvavo Jono Vaitkaus LNDT 2005 m. režisuotame 6 valandų trukmės spektaklyje „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai", pagal F. Dostojevskį). Jiems nebūdinga agresija. Emocijas reiškia kaip vaikai. Ir viską supranta. Mes iš jų galėtume pasimokyti spontaniškumo, laiko ir darbų „neplanavimo"... Nors scenos baimė pažįstama ir jiems. Larisa labai jaudinosi dėl „Begaso" prizo, kurį mūsų komanda ir gavo 2013 m. Lietuvos žmonių su negalia sąjungos surengtame festivalyje-konkurse. Su jais dirbau kaip su aktoriais: nesakiau „dabar pakelkite kairę ranką" – jie improvizuoja, o aš įvairiomis priemonėmis padedu kurti atmosferą ir nuotaiką. Jie gali tiksliai vykdyti režisieriaus komandas, bet nemanau, kad tai vertybė. Svarbiau – ne rezultatas, o siekis atverti jų emocijas, užkrėsti juos kūrybos džiaugsmu. Repeticijos turi stiprų terapinį poveikį neįgaliesiems, jos padeda išsilaisvinti nuo depresijų, kurios užpuola traumas patyrusius žmones. Menas – didelė jėga: tai ir socializacija, ir akiračio plėtra, ir savigarbos ugdymas. „Nojaus arkoje" pasitelkiame piešinius, kuriuos nupiešė proto negalią turintys žmonės iš palaimintojo J. Matulaičio socialinio centro.

Jaučiu didžiulį šių žmonių norą kurti. Kaip ir dirbdama su vaikais, savo sprendimų jiems tiesmukai neprimetu. Reikia atsižvelgti į dalyvių norus, motyvus, būsenas; jų pastangas dera pastebėti ir pagirti.
Mūsų, profesionalių menininkų, uždavinys – atskleisti unikalias kūrybines galias, negalią paversti privalumu. Pavyzdžiui, Pranas po insulto negali kalbėti – tik dainuoti. Jis ir bendrauja dainuodamas – didelis muzikos terapeutės S. Dikčiūtės indėlis, stiprinant šį žmogų.

Neįgaliesiems labai svarbu po renginio pasikalbėti, aptarti, pasijuokti iš klaidų, pasivaišinti. Bendruomeniškumo jausmas tarp profesionalių menininkų gana sunykęs: suvaidiname spektaklį – ir į automobilius, skubame namo... O, pavyzdžiui, judėjimo negalią turinti Diana į „Nojaus arkos" pasirodymą, už kurį ji negauna nė lito, festivalyje „Kultūros naktis" atskubėjo tiesiai iš stovyklos pajūryje.

Kartais mokytojos manęs klausia: „Kaip greitai ir originaliai sukurti spektaklį?" Atsakymas paprastas: „Visą dėmesį skirkite vaikams, semkitės iš jų." Toks atsakymas kartais mokytojas glumina... Bet juk originalesnių kūrėjų už vaikus nėra! Taip pat – ir neįgalieji: jei jie atsipalaidavę, išsilaisvinę, kiekviena jų emocija scenoje – unikali. Per repeticijas jų idėjas „sugeriu" ir nejučiomis juos vedu apibendrinimo taku. Mano ir Snieguolės Dikčiūtės tandemas toks: aš labiau galvoju apie spektaklį kaip rezultatą, o Snieguolė – apie repeticijų proceso terapinę reikšmę neįgaliesiems.

„Nojaus arkoje", skaitydamas Šv. Rašto fragmentus, tiesiogiai su žiūrovais bendrauja judėjimo negalią turintis Andžejus Matusevičius.

Per repeticijas juokaudami jį vadinome „Dievo balsu". Jis – patyręs: baigė studijas Mažojoje teatro akademijoje (prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos), vaidina Naujojo neįgaliųjų teatro spektakliuose. Jam pastabas išsakau atviriau.

Dar viena detalė – ruošiant meno projektus su neįgaliaisiais reikia asistentų (vairuotojų, psichologų, socialinių darbuotojų). Vienam ar dviem žmonėms atlikti kelias skirtingas funkcijas lygiagrečiai neįmanoma. Kyla finansinių rūpesčių...

Lapkričio viduryje Tolerancijos dienos proga numatoma interoperos „Meilė be mirties smėlynuose" premjera. Joje įvairių negalių turintys žmonės dirbs kartu su profesionaliais aktoriais Rasa Kulyte ir Saulium Čėpla, multiinstrumentalistu Tomu Dobrovolskiu.

Šioje interoperoje keliame socialinės integracijos problemą. Situacija kiek primena V. Šekspyro tragediją „Romeo ir Džuljeta": neįgalus vaikinas pamilsta kitokią merginą, prasideda giminių kova...
Ketiname kviestis choreografą. Bus net sceninės kovos epizodų. Svarbi pojūčių atmintis – herojų meilės peri­petijos vyksta prie jūros. O sudėtingą pagrindinį Jorio vaidmenį kurs sunkią kompleksinę negalią turintis Danielius Jurevičius.

Interoperos eskizą repetavome Lie­tuvos žmonių su negalia sąjungos patalpose, bet ten mažoka erdvės. O bet kokios salės nuomotis negalime –­ žmonės vežimėliuose... Vilniuje (ir apskritai Lietuvoje) dar nedaug kultūros įstaigų, pritaikytų žmonėms su judėjimo negalia. Premjerą norėtume parodyti Menų spaustuvėje, kuri idealiai tinka judantiems neįgaliųjų vežimėliuose.