× Romas Bartavičius

 

„Tėtis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Kartais recenzijai postūmį duoda ne pats spektak­lis, o atsiliepimai apie jį. Būtent taip nutiko šįkart, perskaičius Vaido Jauniškio atsiliepimą^* feisbuke apie Jono Vaitkaus pastatytą spektaklį „Tėtis“. Šioks toks netikėtumas, tampantis „sunkinančia aplinkybe“: pjesė, parašyta jauno prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio, išversta į rusų kalbą ir vaidinama buvusiame Rusų dramos teatre. Dar daugiau, dramaturgas jos pagrindu pats režisavo filmą „Tėvas“ (2020). Visa tai V. Jauniškiui suteikia pretekstą teatrinį pastatymą lyginti su kino filmu ir atitinkamai įžvelgti kultūrinį skirtumą tarp Vakarų ir Rytų, kuriems čia atstovauja pjesė rusų kalba teatre, paniekinamai vadinamame rusdramiu. Ar bereikia sakyti, kieno naudai vyksta šis „kultūrų“ lyginimas? Dabartinis konjunktūrinis mąstymas visus vertinimo šablonus (kas gera, kas bloga, ką mes palaikom, o ką smerkiam) yra seniai sudėliojęs į lentynėles, telieka juos tik traukti ir taikyti.

 

Atpažinti ir susitapatinti

 

Profesionalaus teatrologo atsiliepimas – tai savotiškas koncentratas to, kaip dabar kritika dažnai vertina kokį nors meno kūrinį: lygindama ir siūlydama identifikuoti(s). Ir vienu, ir kitu atveju iš anksto suponuojamas kažkas – lyginimo modelis, iškeltas į etalono rangą (šiuo atveju vakarietiškas filmas), arba nekintama sociokultūrinė tapatybė (Vakarai ir Rytai, sovietikas, rusas, lietuvis), – kurį naujas kūrinys turi atitikti arba sutvirtinti. Kūrinio suvokimo patyrimas suvedamas į atpažinimą: mes atpažįstame tai, ką žinome iš anksto, ir dėl to arba atmetame (jei tai neatitinka mūsų išankstinio žinojimo), arba susitapatiname (jei atitinka mūsų savęs suvokimą). Kitaip sakant, nedarome nieko kito, tik pakartojame, ką ir taip žinome, nes nuo pat pradžių nieko kito nesiekiame, tik atpažinti. Tuo būdu palaikome dogmatinį mąstymą ir sensus communis, kurie visad sukasi To Paties rate. Nieko nauja, kitoniška negalime suvokti nei priimti, nes trokštame, kad mums būtų patvirtinta, ką žinome, ir sutvirtinta mūsų tapatybė – žinojimas apie save pačius. Iš čia teatrologo rekomendacija: pirmiau pasižiūrėti filmą, o tik tada nueiti į spektaklį „savęs identifikacijai“. Nes kam gi daugiau reikalingas menas? Kad identifikuotume save pačius. Ir kad turėtume iš ko pasimokyti – juk menas turi auklėti! Užtat teigiami personažai privalo būti vienareikšmiškai geri, o neigiami – vienareikšmiškai atstumiantys.

Meno kūrinio suvokimas kaip to, kas turi būti mėgdžiojama, su kuo žiūrovas ar skaitytojas save tapatina atpažindamas save personažuose, atkeliauja dar iš Antikos laikų, jį nuolat iki šiol patvirtina vaikų, naiviųjų žiūrovų ar vadinamojo masinio žiūrovo patirtys. Malonumas atpažinti save arba susitapatinti su idealizuotu „aš“ – štai meno suvokimo variklis. Tačiau pjesė „Tėtis“ sutrikdo šį paprastą mechanizmą, mat ją žiūrint kyla klausimas, su kuo gi mums tapatintis. V. Jauniškis, aišku, pasirenka paprasčiausią saviidentifikacijos kelią: kadangi pjesė rodo ligonio ir sveikųjų konfliktinį susidūrimą, tai mes, būdami žiūrovai, neva iš karto žinome, su kuo turime tapatintis, – aišku, kad su sveikaisiais. Juoba kad jie, kaip, tarkim, tėvo dukra, tokie rūpestingi ir atsidavę, daro viską, kad padėtų Alzheimerio liga sergančiam tėvui. Tiesa, „rusiškoji“ dukra (ta, kuri pasirodo J. Vaitkaus interpretacijoje) – daug isteriškesnė ir grubesnė nei angliškasis jos „originalas“, paimtas iš filmo, lygiai kaip ir jos partneris (britas, matote, tik kartą plekšteli per veidą nukvakusiam seniui, o štai rusiškoji jo versija demonstruoja tikrą smurtą). 

Bet ar jūs manote, jog ši pjesė būtų sulaukusi tokio didelio pasisekimo, o jos autorius būtų laikomas vienu geriausių dabartinių Prancūzijos dramaturgų vien už tai, kad parodo, kaip kankinasi turtingi buržua, karšindami savo nukvakusius senolius, šiems atkakliai nepasiduodant jokiam sveikam protui, geroms intencijoms, tikram rūpestingumui, demonst­ruojant vaikišką užsispyrimą, kaprizus, paranojinį įtarumą? Juk alzheimeris nėra eilinė liga. Ji ne tik aptikta palyginti neseniai, ji ne tik nepagydoma, jau kalbama apie jos pandemiją, mat atvejų sparčiai daugėja (iš dabar fiksuojamų 36 mln. pagal tendencijų skaičiavimus po 20 metų tikimasi sulaukti dvigubai tiek), nes liga siejama su šiuolaikinio miestiečio gyvenimo būdu. Vadinasi, kiekvienas mūsų, dabar save laikantis sveiku, tiksliau, sveiko proto – nes alzheimeris paveikia būtent sveiką protą, atmintį, kognityvinius gebėjimus, – yra potencialus ligonis. Ir tai galioja abiem V. Jauniškio įvestoms civilizacijoms – tiek Vakarų, tiek Rytų. Tad jei pjesę žiūrime pagal tapatinimosi logiką, bet nesame naivūs žiūrovai, tai tapatintis turėtumėm ne tik su slaugančiaisiais, bet ir su ligoniu, nes tai – kiekvieno mūsų ateitis, nesvarbu, kurioje fronto pusėje atsidurtume. O jei taip, tai gal į šią pjesę, kuri, be abejo, mums pasakoja apie mus pačius, apie mūsų visuomenės opą, reikėtų pasižiūrėti kitaip – anapus identifikacijos logikos? Gal reikėtų klausti, ne su kuo mums čia susitapatinti, o ką nauja pasako ši pjesė greta to, ką jau žinome apie šią ligą. Kaip ji apie ją pasakoja? Kokiu tikslu?

 

Liga kaip komunikacijos riba

 

Išėjus iš spektaklio paklausiau į jį atsivedusios bičiulės: ar ši pjesė tau parodė ką nors naujo, ko nežinojai? Ji atsakė: iš esmės nieko. O man parodė.

Iš pradžių mes tarsi patenkame į Alzheimerio liga sergančiojo vidinį pasaulį ir nebegalime suprasti, kas vyksta iš tikrųjų, o kas tėra jo fantazijos: ar jis gyvena savo, ar kažkieno kito bute, ar tas vyras, kuris staiga pasirodo jo namuose, yra tikras, ar jam tik vaidenasi, o jeigu jis tikras, tai ar tikrai ligonis gyvena savo bute ir t. t. Kur čia tikrovė, o kur sapnas ir kaip juos atskirti – tikra barokinio teatro dilema. Tačiau bent jau du vaidmenys – dukros ir tėvo – iš pat pradžių aiškūs, apibrėžti ir jie padeda išnarplioti susidariusias dviprasmybes: tėvas serga pamažu prarasdamas atmintį, tačiau to nepripažįsta, nes šiaip jis fiziškai visiškai sveikas, jaučiasi puikiai, o visas atminties duobes priskiria duk­rai – tai neva ji, o ne jis neprisimena. Kad ir kokios būtų komiškos situacijos, jos gana greitai pabosta, nes pasidaro aiškios dėl vienareikšmių vaidmenų. 

Vis dėlto vaidmenų vienareikšmiškumas ima eižėti, kai šiame dukros ir tėvo duete atsiranda tretieji: dukros vyras ir nauja mergina slaugė, kuria tėvas susižavi, nes ji jam primena prarastą jaunėlę dukrą. Tėvas pasirodo galintis būti linksmas flirtuojantis vyras, o ne niurzglus senis, tik dukra, užuot buvusi bendrininkė, ciniškai stabdo jo mėginimą ištrūkti į fantazijų pasaulį: kai tas jaunai slaugei pasako, esą praeity buvo stepo šokėjas, ji biurokratiškai replikuoja: „Bet juk tu buvai inžinierius!“, ir taip sugriauna visą lengva erotika nuspalvintą žaidimą. Vadinamajam normaliam suaugusiam vakariečiui rūpi tik tiesa arba melas, jis nepripažįsta nieko, kas egzistuotų anapus, visokie pramanai, vaizduotės bei vaidmenų žaidimai – tai tie patys melai. Toks žmogus laikosi savo kalbinių formulių ir nesuvokia, kad kalba kuria dviprasmybes, kurios Alzheimerio ligos ardomą sąmonę visiškai išmuša iš vėžių. Antai dukra apie savo partnerį sako, kad jis nėra jos vyras, bet „žmogus, kurį ji myli“, o jos partneris tėvui prisistato kaip dukros vyras. Negalėdamas identifikuoti to žmogaus vizualiai, nes jo atmintis nesukabina skirtingu metu matytų vaizdų, tėvas galvoja, kad tai du skirtingi žmonės, juolab kad dukra iš tiesų turėjo sutuoktinį ir išsiskyrė. Sergančiajam niekas nieko neaiškina, nes niekas nesuvokia, kad nors žodinė kalba ta pati, bet jos vartojimas vis radikaliau skiriasi, tarsi būtų kalbamasi skirtingomis kalbomis, kurias reikia versti viena į kitą. Nors vartojami žodžiai seną žmogų klaidina, bet intonacijos – ne: liga netrukdo jausti, kad jam priskiriami žeminantys „debilo“, infantilo, žemesnio rango būtybės vaidmenys (lygiaverčių sveikųjų pasaulyje dukra nebūtų išdrįsusi demaskuoti flirtuojančio tėvo) arba kad pašnekovas jo nekenčia – vienais atvejais jis protestuoja, kitais reaguoja kaip bejėgis vaikas (apsišlapina, maldauja jo nepalikti su tuo žmogumi, negalėdamas jo tiesiogiai apkaltinti, – lygiai kaip suaugusiųjų skriaudžiami vaikai). Tėvo komunikacija su kitais vis labiau remiasi jusliniu, intuicija užčiuopiamu, o ne racionaliu kalbos matmeniu. Ji paremta ta pačia jusliškumo logika, kuri grindžia menininkų, vaikų, bepročių, „laukinių“ santykį su pasauliu, seniai pamirštą normalizuoto, prijaukinto, pažaboto pragmatiško mąstymo. Šioje sandūroje dar akivaizdžiau nei bet kada išryškėja, kaip funkcionuoja sveikų suaugusiųjų kalba: tai galios kalba, kuria manipuliuojama nutylint ar slepiant tiesą (pvz., apie tėvo perkraustymą iš vienos erdvės į kitą). Pamažu prarasdamas iki šiol stabilumą, saugumą teikusius orientyrus – namus, daiktus, galiausiai vienintelį artimą žmogų (dukrą) – ligonis regresuoja į visiškai bejėgės, tiksliau, nugalintos būtybės būvį, kuriai nelieka nieko kito, tik šauktis mamos.

Tai ir sudaro visą šios pjesės ir J. Vaitkaus pastatymo originalumą. Liga čia atsiskleidžia kaip dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas, tiksliau, palaipsnis tolimas, ryškėjant nesuderinamiems skirtumams. Liga atveria nemokėjimą būti su kitu, arba su Kito pasauliu – būti ne primetant jam savo logiką, ne juo manipuliuojant, bet jį palaikant, sutvirtinant, paleng­vinant jo buvimo būdą. Spektaklyje gerai parodoma, ką sveikieji, „normalūs“ daro su tais, kurie nuo jų priklauso, kurie už juos silpnesni, – nesvarbu, ar tai būtų ligoniai, neįgalieji, vaikai, kitos civilizacijos atstovai: jie siekia visais įmanomais būdais kitoniškuosius įtraukti į savojo pasaulio tvarką, kontroliuoti ir disciplinuoti pagal to pasaulio dėsnius, laikydami juos vieninteliais teisingais ir įmanomais. Šitaip elgdamiesi, užuot padėję sergančiajam, jie apsunkina pačią jo ligą, ją suintensyvina. Jie ne tik reaguoja į ligos situaciją, bet ir ją konstruoja. Mat liga nėra tiesiog degraduojantis autonomiško kūno būvis, kurį liktų tik beviltiškai stebėti ar mėginti koreguoti vaistais. Liga yra socialinio būvio padarinys ir atitinkamai nuo to būvio priklauso – jos eigą tiesiogiai lemia ligonio sąveika su aplinkiniais, jų gebėjimas prisiderinti prie pakitusių aplinkybių.

Akivaizdu, kad šiuolaikinė visuomenė, susidurdama su augančiu skaičiumi specifinių ligonių, nežino, nemoka, kaip su jais elgtis, o jų būvį apsunkina vis didėjanti žmonių atomizacija, mobilus gyvenimo būdas, radikaliausias, beje, tuose pačiuose prabangos nestokojančiuose Vakaruose, kur kiekvienas gyvena užsidaręs savo dėžutėje. Šiuo požiūriu Rytų skurdas, gyvenimas susigrūdus vienoje erdvėje, priežiūros įstai­gų stoka gal kaip tik palengvina tokių žmonių egzistenciją, nes neleidžia jų izoliuoti, verčia juos palikti toje pačioje terpėje.

 

Teisėtos skirtybės

 

Režisieriaus J. Vaitkaus spektaklis, reliatyvizuodamas vaidmenis (kas čia kieno kankintojas, kas čia auka, kas čia ribotas, kas čia kam trukdo?), leidžia pamatyti ligonio pasaulį ne kaip kokią nors visišką svetimybę, o kaip tam tikrą sveiko žmogaus pasaulio hiperbolizaciją su tomis pačiomis atminties spragomis, žaidimu savo ir kito simuliakrais, mėginimu bent vaizduote išsprūsti iš slegiančios, jokių vilčių neteikiančios realybės, saugumo bei stabilumo paieška. Demencija, Alzheimerio liga – tai sveiko būvio hiperbolė, šaržas.

Lygiai taip  – kaip kino hiperbolė – suvoktinas ir teatras, ypač turint omeny aktorių vaidybą. Mat tie režisūriniai išdidinimai, kuriuos V. Jauniškis iškart priskyrė kultūrų skirtumams, konkrečiai barbariškiems Rytams, iš tiesų gali būti pamatyti kaip paprasčiausi medijų skirtumai, žinomi nuo seniausių laikų. Prireikė daug laiko, kol kinas atsikratė teatrinės vaidybos būdo, determinuojamo didelio atstumo tarp aktoriaus ir žiūrovo, tad nereikia norėti, kad dabar teatras imtų funkcionuoti pagal kino dėsnius. Nors tiesa, kad ši medija vis labiau save primeta teatrui ir diktuoja savąją logiką, panašiai kaip sveikasis diktuoja savąjį pasaulio supratimą ligoniui, tarsi jis būtų vienintelis teisingas, teisėtas ir įmanomas. Konjunktūrinis mąstymas naikina patį skirtybių teisėtumą, nes jis grįstas tapatybe ir to paties atpažinimu. Vien dėl to jis žadina norą protestuoti, priešintis. Didįjį protestuotoją šiame spektaklyje įkūnija tas, prieš kurį iki šiol buvo nukreiptos visos pasipriešinimo normai, įstatymui, tvarkai jėgos, – Tėvas. Netikėta mūsų dienų inversija.

Parašęs šią recenziją galiausiai pasižiūrėjau F. Zellerio filmą „Tėvas“. Dramaturgas jis geras, bet režisierius – niekinis. J. Vaitkaus spektaklyje vaidinančio Vytauto Anužio Tėvas – nepalyginamai charizmatiškesnė, prieštaringesnė, daugiareikšmiškesnė asmenybė, lyginant su vienaplaniu Anthony Hopkinso Tėvu. Nykios aktorių vaidybos – kažkodėl įsivaizduojama, kad pakanka pasikviesti žvaigždes ir jos savaime padarys filmą, – nepaslepia nė nuolat naudojamas stambus veido planas. O režisūrinių sprendimų primityvumas stulbina. Tad gal apsieikime be lyginimų, nes „originalas“ nebūtinai pranašesnis už „kopijas“ (juolab neaišku, ką laikyti originalu, kai filmas pastatytas pagal suprimityvintą pjesės adaptaciją, o ir ji ne pirmoji), kinas – už teat­rą, dramaturgas – už režisierių, o Vakarai – už Rytus.

* Kultūrų susidūrimas. Taip tenka žiūrėti Jono Vaitkaus spektaklį „Tėtis“ Senajame Vilniaus teatre, net nenoromis lyginant jį su Floriano Zellerio režisuotu filmu „Tėvas“ pagal paties parašytą pjesę (su Anthony Hopkinsu ir Olivia Colman). Kultūrų, o gal net civilizacijų. Tai šiandien išryškėja gerokai stipriau nei prieš metus. Ir, ačiū Dievui, tada galima pastebėti skirtumus, į kuriuos paprastai nekreipdavome dėmesio, ar dar kas galvodavo, kad „mes nesiskiriame“, ar kad tie Vakarai visai be kultūros, grynas vartojimas, užtat yra didieji Rytai. Kai kultūra painiojama su menu. Bet čia kaip tik apie kultūrą, vidinę, išorinę – visokią. 

Todėl stebi: ten, kur angliškame variante dukra su rūpesčiu, atida ir begaline jautra prižiūri demencijos paliestą tėvą, kartais neatlaikydama jo fantazijų ir užsispyrimo, buvusio rusdramio spektaklyje iškart pradedama nuo riksmo ir isterijos. Pyktis vietoj rūpesčio, desperacija ir staigūs judesiai vietoje kantraus, susitaikančio tono ir atidos. Žentas tėvą angliškame variante tik ignoruoja, kartą grubiai pasakydamas ir plekšteldamas per veidą (tai filme – žiaurumo viršūnė), – vilnietiškame jis tampa kone vilkolakiu, po konflikto pasipila kraujas ir ima trenkti sovietiniu gyvenimo būdu. O senelių globos namai lietuviškame variante įsivaizduojami kaip kareivinės su uniformuota sesute-kankintoja. Ir mirtis čia yra juoda ir baisi vietoje angliško žalio sodo ir palydinčiųjų švelnaus glėbio. Tai ne apie režisūrinę traktuotę ir vaidybą, bet apie kultūrą, iš kurios kyla tokie įsivaizdavimai. O kadangi aktorių vaidmenys (išskyrus Vytauto Anužio) sukurti vien iš klišių, jos ir išduoda pirminį trafaretinį įsivaizdavimą, „kokios gali būti personažų reakcijos“. 

Galima būtų bandyti daryti išlygas, kad čia „rusdramis“, vadinasi, atspindintis rusų kultūrą, bet tokie skirstymai nebūtų teisingi – to pilna visoje Lietuvoje. Todėl labai rekomenduočiau pirma pažiūrėti filmą (yra zmonescinema.lt), tada eiti į spektaklį. Savęs identifikacijai. 

Vaidas Jauniškis, 2023-11-11, „Facebook“

 

Romas Bartavičius – seno sukirpimo inteligentas iš sostinės.